V. Vyšniauskas. Filosofo tragedija

Autorius: Vytautas Vyšniauskas Šaltinis: http://alkas.lt/2018/11/10/v-v... 2018-11-12 01:02:31, skaitė 642, komentavo 1

Anksti gyvenime supranti, kad visuotinė nihilizmo epidemija yra neišvengiama ir gali nuvesti žmoniją į pražūtį.

Sunkiai dirbi, siekdamas parodyti žmonėms, jog prasmės gyvenime vis tiek galime siekti, nepaisant religijos žlugimo.

Stengdamasis paaiškinti kvailiams, kad nihilizmą galime įveikti realizuodami save per aistrą gyvenimui, meną, nepaliaujamą kovą ir savęs puoselėjimą, sukeli sau filosofinę krizę su į beprotybę varančiu totaliniu nerviniu išsekimu.

Po šimto metų išlepę paaugliai cituoja tave kaip pateisinimą beprasmiškam, hedonistiniam gyvenimui.

Taip – tai Frydricho Nyčės (Friedrich Nietzsche) gyvenimo tragedija, šitaip puikiai, kaip aukščiau, aprašyta internetuose.

Nyčė yra vienas daugiausiai su(si)vokusių protų žmonijos istorijoje, vienas aistringiausiai rašiusių ir didžiausią atsakomybę už tiesą ir prasmę jautusių žmonių.

Bet, kaip ir kiekvieną didį mąstytoją, jį ištiko tragiškas likimas: jo (pa)sekėjai, fanai ir didžiausi garbintojai dažniausiai būna visiški idiotai, nieko nesuprantantys nei apie jo intencijas, nei apie jo filosofiją, nei apie jos reikšmę.

Nyčė man visada buvo vienas artimiausių mąstytojų. Bet, deja, nyčininkai, t. y. jo „fanai“, yra viena bukaprotiškiausių faunų žmonijos istorijoje, ir su jais aš nenoriu turėti nieko bendra. Kad ir filosofijos studijose jau nuo pirmų kursų žmonės ateina būdami „nyčininkai“, rašo iš jo darbus, ir mėgaujasi stabų, prietarų ir tiesų traiškymu filosofuojant kūju. Nes, kaip sakoma, Nyčė „gerai stumia“ (ypač ant kunigų!).

Toks pat likimas ištiko ir Albertą Kamiu (Albert Camus), kuris, būdamas didis rašytojas, net nelaikęs savęs tikru ateistu, yra garbinamas tingių, išlepusių ir kančios gyvenime nemačiusių, todėl patį savo buvimą kančia laikančių mažaraščių infantilų dievukas. Todėl visos rimtos jo knygos ir idėjos yra diskredituojamos, ir save gerbiančiam žmogui darosi sunku matyti jose gilesnę prasmę.

Todėl ir atrodo, kad visa egzistencinė filosofija yra tik karo, bado ir maro nemačiusiems paaugliams skirtas savo tingumo ir nusispjovimo ant visko, kas kam nors gali būti šventa ir svarbu, pateisinimo gidas.

Tikras filosofas miršta tą dieną, kai aplink jo vardą susispiečia jo pasekėjų būrys, nes tądien filosofija virsta ideologija.

Net ir tas pats Karlas Marksas rašė laikais, kai mažamečiai vaikai praleisdavo ištisas dienas verčiami sunkiai dirbti anglių kasyklose. Kovoti prieš tokį kapitalizmą buvo kiekvieno sąžinės ir proto nepraradusio žmogaus pareiga. Šiandien marksistais save vadina žmonės, kurie, nematę sunkių gyvenimo sąlygų, nedribę rimto darbo ir kuriems niekada nieko netrūko, aiškina, kaip reikia visą pasaulį perskirstyti ir perdaryti taip, kad daugiausiai ir sunkiausiai dirbantieji viską atiduotų tokiems tinginiams kaip jie, nors patys, aišku, turėdami daugiau, savo turtų nebūtų pasiryžę taip lengvai išdalinti.

Nyčininkai, marksistai, hegelininkai, Milo, Kamiu, Sartro, Šopenhauerio pasekėjai dažniausiai yra demagogai ir ideologai, interpretuojantys kaip jiems ant seilės užeina, ir teisinantys savo išlepusią egzistenciją arba skandindami tuos autorius kontekstualistinėje pliurzėje, kurioje paskęsta bet kuris gyvas ir tikrai mąstantis žmogus, remdamiesi autoriais, kurie patys pirmieji būtų juos pasmerkę.

O tada atsiranda „krikščionys“, „tradicionalistai“, „dešinieji“, kurie lyg protiškai neįgalūs tauškia niekus apie „modernybės ereziją“, „postmodernųjį pasaulį“, visokias „revoliucijas ir kontrrevoliucijas“, (dažniausiai nieko nesuprasdami apie skirtumus tarp moderno, postmoderno, marksizmo, neomarksizmo ir kritinės mokyklos, kas yra praktiškai penki skirtingi ir tarpusavyje beveik niekaip nesusisiejantys pasauliai), kurie tais atvejais, kai iš priešingos stovyklos atsiranda rimtesnių ar net visai rimtų argumentų, užuot rimtai juos atrėmę, paskelbia juos erezija, juk tu mąstai kaip liberalas, modernistas, postmodernistas, satanistas ar dar koks nors „-istas“.

O ką daryti žmogui, kuris paprasčiausiai mąsto, ieško tiesos ir nori suprasti ir pažinti? Kuriam svarbiau nei šaukti, svarbiau nei įrodyti, svarbiau nei primesti, svarbiau nei atversti, pavergti, įtikinti, yra tiesiog išgirsti ir suprasti? Atrodo, kad tokiam žmogui vietos šiame pasaulyje apskritai nėra.

Nes žmonių pasaulis yra grįstas ideologijomis, ir jie yra pasiruošę bet kurį mąstantį žmogų pavergti, padaryti ideologu, paversti „neomarksistu“, „fašistu“, „valstybės išdaviku“, „liberalu“, „globalistu“, kieno nors „agentu“, jie pasiruošę sunaikinti bet kokį autentiškumo proveržį, bet kokią tikėjimo, pažinimo ir tyrumo kibirkštį, viską paversti fariziejiška „religija“, dogmatiška sistema, didesnio plano dalimi, politine ideologija arba kultūrinės kastracijos produktu, suformuotu „laikmečio dvasios“, „vyraujančios kultūros“ ar „politinio režimo“.

Kitaip tariant, bet kuris žmogus yra pasiruošęs tave padaryti žmogaus falsifikatu. Tu esi tik ideologijų laidininkas, tik religinio, politinio ir kultūrinio totalizatoriaus atplaiša, kuri, vos pabandžiusi pažvelgti į šalį, išsilaisvinti iš tos šlykščios dehumanizuojančios, deindividualizuojančios, demoralizuojančios ir žmogų dešifruojančios mašinerijos, po kurios viskas gražiai sudėliojama į lentynėles, aiškiai apibrėžus blogį, gėrį, ereziją, valstybės išdavimą ir tikrąjį tikėjimą, kai viskas ima byrėti lyg kortų namelis vos pabandžius rimčiau apmąstyti, užklausti, pagrįsti, apibrėžti, ką turi omenyje, vos pabandžius pateikti hipotetinę situaciją, kurioje jokie paruoštukai atsakymo nebeduoda, kurioje pakliūvama į prieštaravimą, neturintį išeities taško jokio religinėje, moralinėje ar politinėje sistemoje.

Tada belieka atsitraukti ir tą, kuris drįso tiesos ieškoti iki galo, atsakymą paversdamas dar svarbesniu klausimu, o ne minties kapaviete, paskelbti viena iš labiau sprendžiančiojo protinį neįgalumą nei faktinę sprendžiamojo padėtį liudijančių nuosprendžių: liberalas, marksistas, modernistas, satanistas, eretikas, išdavikas, fašistas, nacis, radikalas, atsilikęs, viduramžiškas.

Didžiausias žmonijos paradoksas: kvailys, padaręs kokį nors asmeninį atradimą, visą žmoniją imasi atvertinėti, kad ji pamatytų tą jo atradimą, kad gyventų pagal jį, pagal jo įsitikinimus, jo religiją, jo politiką, nesuprasdamas, kad pasaulyje yra žmonių, kurie tą jo atradimą seniai praėjo ir patyrė ne vieną kitokį, kad jie apsvarstė tą atradėjo perspektyvą, iš kurios tas projektuoja kitų likimų teisingumą. Ne, šito jam nesuprasti, nes juk jis jau žino, jis jau turi tiesą, kad ir kokia ji bebūtų. Tik tu vienas žinai, kaip pasaulis veikia, tu vienas atsivertei į tikrąjį tikėjimą, o visiems kitiems dar trūksta iki tavęs, jie dar nesuprato moralinės tikrovės arba savo biologinės prigimties.

Žmogus iš prigimties yra idiotas, siekiantis pagal savo idiotizmo laipsnį kitus padaryti tokiais pat idiotais, ir visus, tiek labiau idiotiškus, tiek mažiau idiotiškus žmones laikyti totaliais idiotais, moraliai arba intelektualiai esančiais klaidoje, net jei jie už tave tūkstančius kartų toliau pažengę tiek moraliniu, tiek intelektualiniu požiūriu. Protas, dorovė ir filosofija radikaliai prieštarauja šio žmonių pasaulio egzistavimui, nes tie šio pasaulio žmonės, kurie gal mažiausiai supranta apie protą, dorovę ir filosofiją, save paskelbė tikraisiais proto, doros ir filosofijos riteriais, iš tiesų pačią žmogaus prigimties idėją, kaip ir apskritai pačią egzistavimo idėją, paversdami beviltiška karikatūra.

Daug kam pasitaiko sunkių akimirkų, kai nebesinori gyventi. Bet yra ir kitokių akimirkų, kai supranti, jog gyvenimas nėra vertas tavo noro jį gyventi. Vienas Nyčės išprotėjimas man yra vertingesnis už visas pasaulio tradicijas, religijas ir ideologijas, kurios visos iki vienos, užuot ieškojusios tiesos, pasiskelbė pačios esančios ta tiesa.