Rusijos scenarijus 2050-iesiems: Kremlius prognozuoja neišvengiamą karą su Vakarais

Autorius: Vaidas Saldžiūnas Šaltinis: https://www.delfi.lt/news/dail... 2018-09-23 20:52:02, skaitė 694, komentavo 5

Susiskaldžiusi Europa, stagnuojančios JAV ir drąsus daugiapolis pasaulis, kuriame Kremlius – vienas svarbiausių žaidėjų. Jai gali sutrukdyti tik desperatiškai pozicijas susigrąžinti siekiantys Vakarai, todėl karinis konfliktas tikėtinas jau 2025 metais. Tai – ne fantazija, o oficiali Kremliaus vizija.

Naujame Rusijos Užsienio reikalų ministerijos valdomame ir prestižiniu besivadinančio Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto (MGIMO) Karinių ir politinių tyrimų centro leidinyje pristatoma pasaulio vizija iki 2050-ųjų metų. Knyga skirta „tarptautines ir karinę-politinę temas nagrinėjantiems specialistams, moksliniams darbuotojams, ekspertams, politologams“.

Trijų ilgamečių MGIMO auklėtinių – Aleksejaus Podberiozkino, Michailo Aleksandrovo ir Olego Rodionovo monografija „Pasaulis XXI amžiuje: šalių ir regionų tarptautinės padėties vystymosi prognozė“ analizuojami ir prognozuojami „labiausiai tikėtini pasaulio vystymosi scenarijai“.

Tarp pastarųjų – JAV, kaip „atsvaros Vakarų civilizacijai“, Jungtinės Karalystės, kaip „anglosaksų pasaulio lyderės“, Arkties, Azijos, Afrikos, Artimųjų Rytų, ES, Balkanų regiono, atskirų Europos valstybių ateities perspektyvos. Kiekvienam regionui pateikti keli vystymosi scenarijai – pesimistiniai ir optimistiniai ir realistiniai – tokie, kurie atitinka šiandieninės Kremliaus ideologijos rėmus.

Savus trūkumus pridengė fizika

Dokumente išskiriami naujieji galios centrai – lokalinės žmonių civilizacijos: kinų, rusų, islamo, indų ir lotynų amerikiečių, kurios esą „taps ne tik ekonominiais, bet ir kariniais-politiniais subjektais, galinčiais ginti savo vertybes bei interesus“.

Tokius ambicingus jau kelis dešimtmečius Kremliaus ideologų kruopščiai plėtojamos atskiros „Rusijos civilizacijos“ arba „rusiškojo pasaulio“ vaizdinius MGIMO monografijos autoriai stato ant to paties lygiaverčio laiptelio, ant kurio šiuo metu regi lyderiaujančią Vakarų civilizaciją. Tendencijos, anot dokumento autorių, esą akivaizdžios – formuojasi daugiapolis skirtingų civilizacijų pasaulis.

Ir nors knygos autoriai pripažįsta, kad Vakarų šalys vis dar išlaikė pranašumą aukštųjų technologijų, karinėse ir gamybos srityse – būtent tokie proveržiai, kaip atominio ginklo sukūrimas 1945 metais, šiose srityse esą gali „kardinaliai pakeisti galios pusiausvyrą“, nė neabejojama, kad Rusija jau tuo pasivys ir aplenks Ameriką.

„Pagrindinė problema – fizika, kuri atsidūrė idėjiniame akligatvyje. Per paskutiniuosius 50 metų fizikoje neįvyko jokių proveržį sukelti galinčių atradimų“, – tikina monografijos autoriai, pabrėždami, kad tokie principiniai klausimai, kaip gravitacija, elektromagnetizmas, šviesos ir elekotromagnetinių bangų sklaida vis dar neatsakyti. Todėl vieninteliai pasiekimai esą tėra technologijų tobulinimai, o tokie karinės-technologijų srities proveržiai dar neįvyko ir artimiausiu metu neįvyks.

Rusijos autorių teigimu, tokios Vakarų šalių technologijos, kaip bepiločių priemonių panaudojimas kariniuose veiksmuose esą yra bevertės prieš Rusijos radioelektroninės kovos priemones. Neva visas pažangių „išmaniųjų bombų ir raketų arsenalas nieko negalėtų padaryti prieš rusiškus kompleksus“.

„O jei įvertinsime itin didelę tokios ginkluotės kainą, tai galima tikėtis atvirkštinio proceso – grįžimo prie tradicinių karo priemonių, ne tiek priklausomų nuo elektroninių komponentų“, – teigiama atsakaitoje, nors pačios Rusijos karinės reformos, prasidėjusios dar 2009 metais esmė – būtent tokios išmaniosios ginkluotės diegimas ir vadovavimo modelio keitimas.

Po karo su Gruzija 2008 metais savo technologinį atsilikimą pripažinusi Rusija po dešimties metų jau galėjo pasigirti naujomis technologijomis – mūšio valdymo sistemomis, milžinišku Kremliaus poligonu vadinamoje Sirijoje išbandytomis ginkluotės priemonėmis – sparnuotomis raketomis, valdomomis bombomis.

Tačiau dėl finansinių, technologinių ir žmogiškųjų išteklių stokos, milžiniškos korupcijos bei vis dažniau pasitaikančio broko Rusijos karinės pramonės kompleksuose, tokios pažangios ginkluotės priemonių tiesiog stinga – parodose triukšmingai pristatomų „analogų pasaulyje neturinčių“ ginklų Rusija nepajėgia gaminti masiniu būdu. Tai parodė ir gerokai sumažinti naujųjų „Aramata“ tankų sistemos bei naikintuvų Su-57 užsakymai – vietoje planuotų tūkstančių dabar Rusija kalba geriausiu atveju apie kelis šimtus vienetų.

Kada ir kokių konfliktų laukia rusai

Tačiau bendroje pasaulio vystymosi tendencijoje MGIMO ataskaitos autoriai žada šviesią ateitį būtent Rusijai ir priešingai – niūrią Vakarams, kurių indėlis iki pasaulio ekonomiką 2055-siais esą sieks vos ketvirtadalį, palyginus su maždaug 50 proc. šiuo metu. Į lyderiaujančias pozicijas, anot autorių išsiverš kitos „civilizacijos“, visų pirma Kinija, o po jų – Indija ir, žinoma, Rusija.

Tačiau, pasak MGIMO dokumento autorių, Vakarai neketina taikstytis su tokia padėtimi ir ketina išlaikyti savo galią. O tai reiškia, kad „labiausiai tikėtinu galima laikyti pasaulinės karinės priešpriešos tarp Vakarų ir likusių civilizacijų scenarijų“.

Svarstomi trys įmanomi variantai: pasaulinio branduolinio karo, lokalinio ir regioninio konflikto ir mažo intensyvumo konflikto su minimaliu JAV ir NATO įsikišimu.

Bet kuriuo atveju, būtent karinis variantas vadinamas realiausiu, o monongrafijos autorių teigimu, pasaulio tvarką šiandien galima būtų palyginti su padėtimi 1936-1939 m., kai virė Ispanijos pilietinis karas.

Esą remiantis tokia patirtimi ir kitais kriterijais Rusijos ir Vakarų karinis susidūrimas neišvengiamas – konflikto galima tikėtis jau 2025 metais.

Ir būtent karinės galios panaudojimas lems, ar Vakarų civilizacija išliks, o pagrindine priešininke monografijos autoriai nurodo būtent Rusiją, o ne Kiniją, nors būtent Pekinas, nepaisant kol kas draugiškų santykių su Maskva laikomas būsimuoju Kremliaus varžovu, besitaikančiu į Rusijai priklausantį Rytų Sibirą.

„Žvelgiant iš geopolitinio taško, Rusija, kaip nacija ir valstybė turi būti likviduota, siekiant šių tikslų: geopolitinio konkurento Eurazijoje pašalinimas, potencialiai priešiško integracijos centro likvidavimas, gamtinių išteklių ir teritorijų padalijimas, Rusijos kontroliuojamo transporto koridoriaus pašalinimas. Akivaizdu, kad kompromiso būti negali“, – konstatuoja MGIMO autoriai.

Kitaip sakant – prognozuojama ta pati sena geopolitinė teorija, kad Vakarai esą supa Rusiją, siekia ją suskaldyti, sunaikinti, nors būtent Vakarai per pastaruosius kelis dešimtmečius iki Kremliaus agresijos prieš Ukrainą stengėsi palaikyti kuo geresnius santykius su Rusija, darė jai nuolaidas, o karinio atgrasymo priemones Baltijos šalyse dislokavo tik po agresyvių Maskvos veiksmų.

MGIMO ataskaitoje taip pat užsimenama sena Kremliaus svajonė – interesų ir įtakos sferų pasidalijimas, su kuo „Vakarai jau nepasiruošę sutikti ir siekti kompromiso“. Tokiu įtakos sferų pavyzdžiu galima laikyti Kremliaus siūlymą JAV pasidalinti Europą pagal priešraketinės gynybos atsakomybės zonas. Lenkija ir Baltijos šalys Rusijos pasiūlyme buvo priskirtos būtent Rusijai.

„Vakarams reikalinga galutinė pergalė, o tokia pergalė XXI a. skiriasi nuo ankstesnio istorinio suvokimo. Šiuo atveju galutinė pergalė – tai politinio elito, vertybių sistemos ir visuomenės kontrolė, o ne teritorijos okupacija arba armijos sutriuškinimas“, – pačios Rusijos naudojamą hibridinio karo taktiką atskleidė MGIMO knygos autoriai.