Dviguba Pilietybė

Autorius: Anonimusas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2018-05-23 16:31:22, skaitė 672, komentavo 5

Šiuo savo postu neturiu tikslo kažkam nurodinėti, kaip elgtis ar žūtbūt ką nors įtikinti savo tiesa. Noriu pasidalinti savo pasvarstymais. Po truputį Lietuvoje įsibėgėja diskusijos dėl dvigubos pilietybės. Dažniausias jos rėmėjų argumentas – ryšio su užsienyje gyvenančiais lietuviais palaikymas, „globalios Lietuvos“ kūrimas. Idėjos geros ir gražios. Tačiau prieš tai, kol pradėsim entuziastingai jas palaikyt, pabandykim hipotetiškai pasvarstyti ką dviguba pilietybė reikštų Lietuvai. 

Šiuo metu pasaulyje yra nemažai šalių, suteikiančių dvigubos pilietybės galimybę – pavyzdžiui, tai Skandinavijos šalys, Jungtinė Karalystė, Airija, Jungtinės Valstijos, Kanada, Australija, Izraelis, Prancūzija, Vokietija, Italija. Yra ir daugiau, bet kontekstas daugmaž aiškus – tai labai stiprios šalys savo identiteto ir ekonomikos prasme. Na, ir praktiškai tai lietuvių ekonominės migracijos kryptys.

Dviguba pilietybė (o iš tikro tai ne dviguba – o daugybinė pilietybė, pasų bus galima turėt kiek nori) natūraliai mažina lojalumą vienai šaliai, nes asmuo negali būt lojalus vienodai dviem šalims (na, čia panašiai kaip turėti dvi žmonas ar du vyrus – neišeina būt vienodai geram(-ai) abiem). Na, tai, panagrinėkim tipiško lietuvio logiką, Lietuvai priėmus dvigubos pilietybės įstatymą: pirmas dalykas – oi kaip "zjbs", reik varyt į kitą šalį gaut pilietybės ir vaikams padaryt, nes vistiek čia toj Lietuvoj neįmanoma gyvent, antras dalykas – egzistuoja nemažai šalių, kuriose pilietybė suteikiama pagal gimimo vietą - jei vaikas gimė tokioje šalyje, jis automatiškai įgyja tos šalies pilietybę. Tikrai, manau, atsiras ne vienas, kuris investuos į galimybę, jog jo vaikas turėtų, tarkim, dar ir JAV pilietybę. Tai vadinama gimdyviniu turizmu. Žodžiu, kažkodėl manau, jog Lietuvoje tai virs masiniu reiškiniu, panašiai kaip su emigracija. Pagalvokim kaip bus su tais, kurie sėdės Lietuvoje su savo vienintele, Lietuvos pilietybe. Taigi užjuoks negyvai „lochelius“, kaip neapsukrius kelmelius. „Nejau neturi kokios nors dar pilietybės?“. Na gerai, imkim kažkokią karinę situaciją, Lietuvą užpuola priešiškos šalies kariuomenė. Ką darys lietuvis, turintis dar ir Norvegijos pilietybę – gins Lietuvą ar reikalaus Norvegijos Karalystės globos saugiai gabenant jį į Norvegiją? Klausimas. 

Beje, o ką daryti su Lietuvos pilietybę turinčiais rusais ir lenkais, jei jie panorės savo istorinių tėvynių pilietybių? Diskriminuoti tautiniu pagrindu?

O kaip bus, kai tarkim, kitų šalių piliečiai pradės įgyti Lietuvos pilietybę, neprarasdami savosios? O kas bus, kai jų bus labai daug (nieko negali žinot šiais neramiais laikais)? Ar mes pasitikėsim jais? Ar esam tam pasirengę?

Esu įsitikinęs, jog dvigubos pilietybės įstatymas susilpnins Lietuvos piliečių lojalumą savo prigimtinei šaliai, taip kaip ir emigracija susilpnino jos natūralią raidą (tu neprotestuoji ir nekeiti, jei turi galimybę pabėgti). Taigi.

Beje, Lietuva leidžia turėti dvigubą pilietybę jau ir dabar. Tai – iki 1991m. priverstinai dėl okupacijos turėjusiems išvykti Lietuvos piliečiams, jų vaikams ir anūkams. Taip pat užsienyje gimusiems vaikams, jei nors vienas iš tėvų yra Lietuvos Respublikos pilietis, Lietuvos pilietybė yra suteikiama visam laikui, nepaisant to, kad vaikas turi kitos šalies pilietybę. Nejaugi to neužtenka? Nejaugi tik pasas gali išlaikyti ryšį su tėvyne? Nes jeigu taip – tai jokio ryšio ten ir nėra... Aš galvoju, jog mums, kaip valstybei yra be galo svarbu šiuo istoriniu momentu išlaikyti savo pilietinį identitetą, antraip virsim globalizacijos trąša. Kažkaip netikiu aš tos „globalios Lietuvos“ egzistavimu. „Globali Lietuva“ – kaip globali šeima, kai vienas šeimos narys gyvena Amerikoj, kitas Australijoj, trečias Europoj, susitinka kartą metuose, praleidžia idealų savaitgalį ir išsiskirsto kas sau. Tokia šeima nesivysto, negludina kampų, joje nekyla konfliktai ir jie nesprendžiami. Kad ji kurtų, reikia jog ji būtų kaip kumštis, čia, kartu, o ne pabirusi. Kad turėtų namus. O juos mes turime tik vienus – ten kur artimieji.

Jei šiandien reiktų balsuoti, balsuočiau „prieš“.