Valdžia ir prievarta – broliai dvyniai

Autorius: Česlovas Černiauskas Šaltinis: https://ekspertai.eu/valdzia-i... 2023-12-07 17:27:00, skaitė 782, komentavo 1

Valstybės institucijų pastatų dabinimasis svetimos valstybės vėliava, vienas ryškesnių simbolinių Lietuvoje klestinčių politinių iškrypimų pavyzdžių. Nuotr. e.eu

Lietuvos geopolitikos sunkumus lemia visiškas valdančiųjų abejingumas tautai. Jie jau universitetuose buvo išmokyti niekinti Lietuvą ir lietuvius.

Štai ką apie valdančiuosius parašė poetė, žurnalo „Nemunas“ redaktorė Erika Drungytė: „Korumpuota ir kažkieno interesus ginanti teisėsauga, neįgali psichopatijos ir sociopatijos požymių turinti valdžia, totali žmonių gyvenimo kontrolė, jokio skatinimo, tik prievarta ir baime reguliuojamas „tvarkos“ palaikymas, <...> „elito“ neliečiamumas ir privilegijuotų nusikaltėlių nebaudžiamumas, „nereikšmingų“ ir valstybei „pavojingų“ žmonių psichologinis bei fizinis naikinimas, istorijos perrašymas, absurdo triumfas, patyčių ir cinizmo klestėjimas, teisingumo ir valdžios kontrolės nebuvimas, beribis parsidavėliškumas – visa tai užaugo iki tvinkčiojančios voties, kuri tikrai sprogs“.

Platieji gyventojų sluoksniai mąsto taip – reikia išsirinkti tinkamą valdžią ir ji išspręs visas mūsų problemas. Paprasta ir aišku. Problema ta, kad kartais paprasti dalykai būna kur kas sudėtingesni negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Filosofo A. Fursovo manymu to priežastys yra dvi. Pirmiausia, dauguma žmonių stengiasi gyventi komfortiškai – ne tik materialiai, bet ir intelektualiai. Komfortiškai gyventi įprastame pasaulyje, vadinasi gyventi mums aiškių sampratų, vaizdų ir schemų pasaulyje. Net ir tuo atveju, kai vaizdas ne visai atitinka tikrovę, juk visada įprastos aplinkos pokytis sukelia diskomfortą, kartais net „sudėtingų vaizdų“ baimę, nors „sudėtingumas“ čia daug paprastesnis negu anksčiau nusistovėjusi aplinka.

Antra, mes gyvename „dvigubo atotrūkio“ situacijoje. Socialiniai mokslai atsilieka nuo visuomenės gyvenimo, o staigių pokyčių, tokių kaip dabar, laikotarpiu, šis atotrūkis padidėja dar 15–25 metais. Savo ruožtu ir švietimas atsilieka nuo mokslo tiek pat. Dažnai vietoje realybės mes matome 30–40 metų senumo vaizdus, ypač istorinių mokslų atžvilgiu. Tai ne tiek Lietuvos, kiek visuotinė situacija. Dalykas tas, kad postVakarų specialiosios tarnybos ėmėsi rengti istorikus savo reikmėms, nesikliaudamos profesorių–profanų kuriamais labai smulkių ir siaurų temų mokslais bei kabinetiniu atotrūkiu nuo realybės. Tokiu būdu Jungtinės Karalystės karinė žvalgyba MI6 ir JAV Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) kartu su trijų pagrindinių JK universitetų istorijos fakultetais pradėjo rengti „istoriko sistemintojo“ ir „istoriko tyrinėtojo“ specialybes, o žvalgybos aljansas „Penkios akys“ netgi įkūrė savo tyrimų centrą.

Nesakau, kad pasaulis ritasi ne ten, gal būt aš pats nuklydau nuo kelio, todėl pažvelkime į valstybę ir valstybės valdžią rimtų žmonių akimis. Jų manymu kuriama pasaulio tvarka, tai ne ta, kurios tikisi Lietuvos bei visos planetos gyventojai. Vyksta pasaulio visuomenės perkrovimas, ideologija devalvuojama. Tai rodo kas būna, kai žmonės atsiduria žiaurių aplinkybių, sukeltų antihumaniško ir ypač valdžios santykių neregimo tinklo, glėbyje.

Valdžios paspęstą neregimą tinklą savo veikaluose puikiai išnarpliojo Bertranas de Žuvenelis, Francas Openheimeris, Rotbardas ir kiti mąstytojai.

Valstybės anatomija

Žmogus į šį pasaulį ateina nuogas, todėl jam būtina pajungti protą, kad išmoktų panaudoti gamtos duotus resursus ir tokiu būdu patenkintų savo norus bei pagerintų gyvenimo standartus. Vienintelis „natūralus“ žmogaus išgyvenimo ir gerovės sukūrimo būdas yra savo proto ir energijos panaudojimas dalyvaujant gamybos ir mainų procese.

Pasak Rotbardo valstybė visur tapatinama su institucija, teikiančia visuomenines paslaugas. Kai kurie teoretikai garbina valstybę kaip visuomenės apoteozę. Tačiau dauguma žmonių valstybę laiko būtina priemone žmonijos tikslams pasiekti, priemone, kuri priešpastatoma „privačiam sektoriui“ ir dažnai laimi šioje konkurencijoje dėl resursų.

Plintant demokratijai valstybės tapatinimasis su visuomene padvigubėjo; net prieita iki nuomonės, griaunančios visus sveiko proto pagrindus, tokios kaip „mes ir esame vyriausybė“.

Jeigu „mes ir esame vyriausybė“, tai bet koks vyriausybės poelgis būtų ne tik teisingas individo atžvilgiu, bet ir laisvai pasirenkamas paties individo.

Leiskim vyriausybė pašaukia žmogų į armiją arba meta į kalėjimą už jo politinius įsitikinimus, tai „šis žmogus pats su savimi taip daro“, todėl čia nieko baisaus nevyksta.

Laikantis tokios logikos reikėtų suprasti, kad žydai, kuriuos nužudė nacistinė vyriausybė, net nebuvo nužudyti; būdami vyriausybe (demokratiškai išrinkta) jie tikriausiai atliko „savižudybę“, nes patys to norėjo.

Šioje vietoje būtina pabrėžti, kad „mes“ – ne vyriausybė, o vyriausybė – ne „mes“. Vyriausybė jokiu būdu ne atstovauja tautos daugumai.

Užtenka pasakyti, kad tikras agentas arba „atstovas“ visada turi paklusti šeimininko įsakymams, nes bet kada gali būti atleistas, o todėl neturi prieštarauti savo vadovo norams ir interesui. Savaime suprantama, kad demokratijos sąlygomis „atstovui“ neįmanoma atlikti šių agento funkcijų, suderinamų su libertarine visuomene.

Užkulisių valdžia

Bernd fon Wittenburg puikiai žino kaip sudaryta užkulisių valdžia. Knygoje „Šachas planetai Žemė“ skyrė tris žmonių rūšis: tie, kurie turi įtakos įvykiams, tie, kurie įsižiūri į tai, kas vyksta aplinkui ir tie, kurie stebisi įvykiais. Stebėtis, žinoma, gali tik tie, kurie ne tik nesupranta, kas yra Žaidimas, jie net nežino, kad yra Žaidimas. Šie žmonės galvoja, kad yra kažkoks gyvenimas. O įtakdariai, pradedant nuo paprastų dalyvių iki taisyklių kūrėjų, tiesiog žino, kad vyksta Žaidimas. Bet ir tie, kurie įsižiūri – irgi žino, kad vyksta Žaidimas, nors jame nedalyvauja dėl įvairių priežasčių, tačiau stebi ir analizuoja jį. Gyvena tartum pagal principą „esse, non videri“ (būti, bet nebūti matomiems).

Žaidimo dalyvius Wittenburgas skirsto į šias kategorijas: Žaidimo šeimininkas arba šeimininkai, žaidėjai, jų padėjėjai, Žaidimo figūros ir numuštos figūros. Toliau knygoje „Šachas planetai Žemė“ autorius smulkiai aprašo kiekvieną Žaidimo dalyvių kategoriją.

Mokesčiai

Galima sakyti, kad vyriausybė yra visuomenėje veikianti organizacija, kuri pasiryžusi išlaikyti prievartos monopoliją tam tikroje teritorijoje, tuo labiau, kad tai vienintelė organizacija, gaunanti pajamų ne iš savanoriškų mokesčių ar suteiktų paslaugų, o per prievartą. Valstybės pajamos gaunamos priverstinai, tai yra grasinant kalėjimu ir durklu (žr., Jozefas Aloisas Šumpėteris, Kapitalizmas, socializmas ir demokratija. Joseph A. Schumpeter, Capitalism, and Democracy (New York: Harper and Bros., 1942), p. 198):

Teorija, kuri mokesčius traktuoja pagal klubo rinkliavų arba paslaugų, tarkim gydytojo, pirkimo analogiją, tik dar kartą įrodo kaip toli ši humanitarinių mokslų sritis nuo mokslinių proto įpročių.

Garsusis vokiečių sociologas Francas Openheimeris (Oppenheimer Franz) nustatė du visiškai skirtingus žmogaus poreikių tenkinimo būdus, – darbą ir smurtą. Kitaip tariant – savo darbą ir kitų žmonių darbo vaisių pasisavinimą prievartiniu būdu. Plėšikavimą! Atėmimą! Atsižvelgiant į tai, kad šiuolaikinė civilizacija remiasi privačios nuosavybės neliečiamumo principu, šie žodžiai dvelkia prievarta ir kalėjimu.

Rašydamas apie savo darbą ir savo darbo rezultatų bei kitų žmonių darbo rezultatų lygiateisius mainus, mokslininkas siūlo vartoti sąvoką – „ekonominis būdas“, tuo tarpu prievartinį svetimo darbo rezultatų pasisavinimą vadinti „politiniu būdu“.

Dabar jau aiškiai galima atsakyti į klausimą – kas yra valstybė? Openheimerio žodžiais valstybė yra „politinių metodų organizacija“; tai plėšriųjų procesų sisteminimas tam tikroje teritorijoje (žr., Francas Openheimeris, Valstybė. Franz Oppenheimer, The State (New York: Vanguard Press, 1926) p. 24–27):

Negali pasaulyje rastis valstybė, kol ekonominiu būdu bus sukurtas tam tikras skaičius poreikių tenkinimo objektų, kuriuos galima būtų atimti arba pasisavinti karingai plėšikaujant.

Šiuo atžvilgiu anarchokapitalistas Albert Jay Nock labai taikliai nusakė: „Valstybė pareiškia teisę į nusikaltimo monopoliją… Ji draudžia asmeniškai žudyti, bet pati organizuoja kolosalias žudynes (to puiki iliustracija – Izraelio kariniai veiksmai Palestinos gyventojų atžvilgiu). Ji baudžia už asmenines vagystes, tačiau pati kiša pirštus visur, kur tik panorėjusi, ar tai būtų savo, ar kitų šalių piliečių nuosavybė.“

Valstybė niekada nesikūrė „visuomeninės sutarties“ pagrindu, ji visada buvo užkariavimo ir išnaudojimo rezultatas.

Štai ką apie tai rašė buvęs Romos klubo narys Bertranas de Žuvenelis (de Jouvenel Bertrand): „Iš esmės valstybė, tai sėkmės, patirtos grupės plėšikų, primetusių savo valią nedidelėms atskiroms bendrijoms, rezultatas.“

Sociologijos ir teorinės ekonomikos profesorius Francas Openheimeris (Franz Oppenheimer), sociologinę valstybės idėją plėtoja taip:

„Kas yra valstybė sociologinės koncepcijos atžvilgiu? Pradiniame savo egzistencijos etape valstybė pagal kilmę yra socialinis institutas, nugalėjusios žmonių grupės prievarta primestas nugalėtajai grupei, turint vienintelį tikslą – įtvirtinti valdančiosios grupės viešpatavimą valdomosios atžvilgiu, taip pat apsiginti nuo sukilimo šalies viduje bei užpuolimo nuo išorės priešų. Teologijos požiūriu tokio viešpatavimo tikslas – ekonominis nugalėtųjų išnaudojimas.“

Taigi, svarbu ne valdžios forma, – kas sudaro politinės moralės dalyką, svarbu tai, kur slypi valdžios esmė, – kas sudaro politinę metafiziką. Juk viskas laikosi ant paklusnumo. Žinoti paklusnumo priežastis, vadinasi suvokti valdžios prigimtį. O čia svarbiausia – suprasti valdžios ir visuomenės (tautos) tarpusavio santykius.

Kaip valstybė gina save

Panašiai kaip kiekvieną kartą valdovui tapus diktatoriumi … visi, kurie sugadinti deginančiomis ambicijomis arba ypatingu godumu, visi jie telkiasi aplink jį ir visaip palaiko, tikėdamiesi gauti dalį grobio ir tapti nedideliu kunigaikščiu didelio tirono pašonėje.

Tačiau ta nedidelė dalis aistringų šalininkų ir netgi subsidija gyvybiškai svarbiam palaikymui pirkti ir kitos privilegijos, vis tik, negarantuoja daugumos pritarimo.

Šiam reikalui daugumą būtina įtikinti per skleidžiamą ideologiją, atseit jų vyriausybė gera, išmintinga ir, bet kokiu atveju, – neišvengiama, todėl tikrai geresnė, nei bet kokia įmanoma alternatyva.

Šios ideologijos plėtojimas liaudyje – gyvybiškai svarbus „intelektualų“ socialinis uždavinys. Juk masės nekuria savo idėjų ir neprigalvoja nuo nieko nepriklausomos; jos pasyviai seka intelektualų bendrijos priimtomis ir skleidžiamomis idėjomis. Čia intelektualai atlieka visuomeninės sąmonės formuotojo vaidmenį. Kadangi valdžia turi žūtbūt suformuoti visuomeninę sąmonę, todėl lengviau užčiuopti valstybės valdžios ir intelektualų amžinojo aljanso pagrindus.

Viešosios nuomonės formuotojai nuolat mus „zombina“: be perstojo teigia, kad visi galvoja taip, kaip jie įteigė mums galvoti. Daugelis žmonių paskui juos kartoja bet kokį idiotizmą, dėl kurio paprasčiausiai darosi gėda.

Kolektyvizmas prieš individualizmą

Protėvių garbinimas, tai tobula priemonė senovės valdovams išaukštinti. Didžiulę grėsmę valdžiai kelia nepriklausoma intelektinė kritika; tokiai kritikai užgniaužti nėra geresnio būdo kaip bet kokį vienišą balsą, bet kokios abejonės sakytoją apšaukti nuodėmingu protėvių išminties pažeidėju. Dar viena galinga ideologinė priemonė – smerkti individualizmą ir išaukštinti kolektyvizmą.

Todėl valdžia visų pirma turi užgniaužti tokio požiūrio užuomazgą, išjuokdama bet kokį požiūrį, prieštaraujantį masių nuomonei. „Klausyk tik savo brolių“ ir „taikykis prie visuomenės“, tai ideologinis ginklas, kuriuo slopinamas individualus nesutikimas.

Pavojingiausias bet kokiai vyriausybei yra žmogus, gebantis viską spręsti pats, nepaisydamas vyraujančių prietarų ir tabu. Tokiu atveju jis neišvengiamai prieis išvadą, kad jo vyriausybė negarbinga, pamišusi ir nepakenčiama, o tada, jeigu jis romantikas, bandys ją pakeisti. O nebūdamas romantiku, puikiai skleis nepasitenkinimą romantikų gretose.

Šiais žemiškais laikais dieviškoji valstybės teisė užleido vietą naujam dievui – mokslui. Valstybės valdžia dabar skelbiama ultramoksline, nes ją planuoja ekspertai. Nors protu kliaujamasi vis dažniau, nei ankstesniais šimtmečiais, kalbama ne apie žmogaus protą arba valios laisvės įgyvendinimą; tai vis senos su kolektyvizmu ir determinizmu susijusios kalbos, turint galvoje visuotinę lygiavą ir prievartinį valdančiųjų manipuliavimą pasyviais valdomaisiais.

Ko labiausiai bijo valstybė

Valstybė labiausiai bijo grėsmės jos valdžiai ir savo egzistencijai. Į valstybės mirtį gali atvesti du keliai: karas (kai viena valstybė užgrobia kitą) arba revoliucija (kai revoliucinį perversmą įvykdo savo šalies piliečiai). Būtent karas ir revoliucija, šios dvi pagrindinės grėsmės, skatina valdančiuosius dėti daugiausia pastangų propagandai, kuria siekiama paveikti savo piliečių požiūrį.

Ne veltui Lietuvos valdžia „uždėjo leteną“ ant visų masinės komunikacijos priemonių, kad galėtų nevaržomai skleisti karo propagandą. Be to, „geležine uždanga“ save atsitvėrė nuo tautos. Šiam reikalui naudojama instrumentinė valdžia, kurios veiksmus uoliai gina juristokratai.

Juristokratija – nuo teisinės valstybės iki teisininkų galybės

Negi demokratinėje valstybėje toleruotina tai, kad teisėjai ne vien taiko „esamą“ teisę, bet ir (prisidengdami teisės aiškinimu) ją kuria? Į šį klausimą atsakoma taip: teisėjai, iš teisės taikytojų virtę jos kūrėjais, uzurpavę ne savo funkciją ir prisiėmę galias, kurių demokratinė sistema jiems nepatikėjo, virsta „juristokratija“, „juodosios mantijos aristokratija“ ir įgyvendina „teisėjų diktatūrą.

Neįmanoma demokratijos pakeisti daugumos valia, kuri dažnai nuveda iki tironijos. Teisės ir teisėjų chartijos, užtikrinančios jų efektyvų veikimą, yra šios rizikos užkardymo garantai. Bet ar gali teisėjai piktnaudžiauti tautos valia, taip pat nacionalinės kultūros tęstinumo bei nusistovėjusios gyvenimo sanklodos klausimais?

Teismų valdžios statusas šiuolaikinės demokratijos sąlygomis ir jos santykis su vykdomąja ir įstatymų leidybos valdžia kelia ypatingą interesą ir tampa specialistų diskusijų ir publikacijų dalyku.

Valdžios padalijimo sistema – centrinė liberaliosios demokratijos konstrukcija, o nepriklausomas teismas – svarbiausias jos elementas.

Lietuvos teisinio režimo sąlygomis įstatymai jau nėra tautos valios ilgalaikė išraiška, o tik laikina žaidimo taisyklė, kurią nuolat užginčija teisėjai ir kuria jie meistriškai manipuliuoja, gindami privačių žaidėjų interesą.

Neužmirškime, kad mums svarbūs tik tie „demokratijos“ laimėjimai, kurie naudingi lietuvių tautai. Tauta – mūsų šalies širdis, svajonės, gimtosios žemės siela, o jos meilė suteikia jėgų ir palaiko Lietuvą – ežerų dangaus tyriausią lašą.

Literatūra:

Francas Openheimeris Valstybė (Oppenheimer Franz Der Staat, 1929).

Rothbardas Murray Valstybės anatomija (Murray N. Rothbard Anatomy of the State).

Frankas Chodorovas Pajamų mokestis – blogio šaknis (Frank Chodorov The Income Tax: Root of All Evil, 1952).