Vilniaus Apžvalgininkas. Vakarai atsakingi už kilusį karą Ukrainoj. Kodėl Vakarai nenori Ukrainos pergalės. Kaip Turkija neprovo

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2023/11/19/v-... 2023-11-19 19:21:00, skaitė 685, komentavo 0

Lietuvai egzistencinis pavojus kyla nuo Rusijos fašizmo bei Gudijos litvinizmo fašizmo, kuris antimoksliškai laiko LDK neva buvus bendra lietuvių – gudų valstybe, siekia per imigravimą bei aršią kultūrinę veiklą sumažinti lietuvių kiekį Vilniuj bei pagal NATO žvalgybos analizę taip pat planuoja okupuoti Vilnių karine jėga.

Vienas pagrindinių Gudijos fašizmo simbolių – Lietuvos valstybės herbas Vytis.

Gudijos opozicija yra persisunkusi litvino fašizmo ideologija, bei irgi naudoja Lietuvos Vytį, giesmę Pahonia, kurioje įrašyta teritorinė pretenzija Vilniui. Pasekoj to, lietuviai dažnai negali ramiai bendarauti interneto erdvėj, nes juos atakuoja Gudijos šovinistai bei dergia Lietuvą, lietuvių tautą.

Gudijos opozicija bando viešai menkinti šį reiškinį, nors ji pati kartu su A. Lukašenka yra tiesiogiai atsakingi už šį masinį antilietuviško šovinizmo reiškinį.

Lietuvoj jau kyla banga prieš Gudišojo fašizmo intensyvų puolimą nukreiptą prieš lietuvius bei Lietuvos valstybę.

Lietuvos valstybė bei vyriausybė demonstruoja visiška silpnybę bei negeba apginti Lietuvos, tai nepatinka Lietuvos žmonėms bei stebint nuotaikas peršasi išvada, jog per ateinančius rinkimus galėsime laukti ženklių pakitimų LR Seime, nes žmonės nori valdžios, kuri geba apginti Lietuvą nuo ekspansinių fašistų – tiek Rusijos, tiek Gudijos.

Esama Gudijos fašistų vizija Vilniui. Istoriko analizę rasite čia.

Litvinizmas | autoriaus nuotr.

Lietuvos valstybė nemoka apsiginti nuo Gudiškojo fašizmo, kurį taip mėgsta Gudijos opozicija, tuo tarpu Vakarai demonstruoja bejėgystę Rusijos fašizmo atžvilgiu.

Vakarai, valdomi kultūrinių kairiųjų, nenori Ukrainos pergalės, todėl jai  nesuteikiami reikalingi ginklai bei amunicija, kad išvaduotų savo teritoriją – karas užsitęsė. Viešai vardinamos priežastys, jog neva yra noras virti Rusiją kaip varlę, lėtai, kad taip strategiškai laimėti, arba kad neva išvengti eskalavimo.

Tačiau Vakarai jau suvokia, jog Kremliaus branduolinis grasinimas iš esmės buvo tik blefas, be to Kinija nori ramiai pasiruošti konfrontavimui dėl Taivano, todėl slopina Kremliaus net branduolinius grasinimus.

Šiuo laiku labiausiai paplitęs paaiškinimas dėl Ukrainos sabotažo yra, jog nenorima, kad smarkiai pralošusi Rusija taptų visišku Kinijos vasalu artėjant galimam konfliktui Pietryčių Azijoj.

Ignoruojamas faktas, jog Rusija istoriškai pati atidarydavo langą taikai, nuolaidoms bei savo režimo reformavimui būtent tik po triuškinančiai praloštų karų. Šitai įvyko po Krymo karo, po karo su Japonija bei pralošus Pirmąjį pasaulinį karą. Ukrainoj efektyviai nugalėta Rusija ne tik nesuartėtų su Kinija, bet dar gi atsirastų galimybė Rusijos deimperializavimui.

Greita, triuškinanti Ukrainos pergalė kuria prielaidas Rusijos deimperializavimui, šios dezintegravimui nuo Kinijos orbitos. Jei Vakarai nori atskirti Rusiją nuo Kinijos, ji turi tapti sparčiai bei efektyviai sutriuškinta.

Vakarų tikslas nėra Ukrainos pergalė ir tai yra deklaruojama viešai. Pergalė kontrpuolime yra pasiekiama kai jos yra siekiama. Tik tuomet yra pradedami gaminti ginklai, amunicija bei tiekiami Ukrainai.

Įvardinamas tikslas – kad Rusija nelaimėtų ir Ukraina nepralaimėtų. Kažkas panašaus į tai, jog pingvinai skraidytų, bet neišskristų atgal Antarktidon.

Karas Ukrainoj galimai pasibaigs tik tuomet, kuomet Rusijai šis karas taps per brangus žmogiškaisiais, finansiniais ištekliais bei šalis pradės byrėti nuo vidaus. Šiam tikslui sekinamasis karas turėtų vykti Ukrainos sąlygomis bei dirbti Ukrainos naudai. Tačiau tam reikalinga požiūrio revoliucija Vakaruose, kuri sudarytų prielaidas tiekti atitinkamą ginkluotę bei amuniciją.

1991 m. žlugus Sovietų Sąjungai, Vakarai laikėsi požiūrio neprovokuoti Rusijos bei jai padėti, nuolaidžiauti. Pagal siurealistinį vakarietišką suvokimą tai turėjo garantuoti, kad Kremlius nebenorės atkurti savo imperijos buvusios Sovietų Sąjungos teritorijos ribose. Vakarai siuntė paliegusiai Rusijai maistą bei finansinę pagalbą.

Kremlius tai suvokė kaip Vakarų silpnybę. Dėl to pasistiprinusi Rusija jau 1992 m. įsiveržė į Moldovos valstybės Uždniestrės regioną, pradėdama savo platesnės imperijos atkūrimo planą. Vėliau sekė 2008 m. Sakartvelo bei 2014 m., 2022 m. Ukrainos invazijos etapai.

Vakarų klaidinga, suvokta kaip neva neprovokavimo politika, privedė kaip tik prie Rusijos išprovokavimo pradėti karus bei atkūrinėti Rusijos imperiją jos didžiausioj kada nors turėtoj teritorijoj, įskaitant Suomiją, Lenkiją bei Aliaską.

Turkija skirtingai nei Vakarai yra puikiai perpratusi Rusijos mentalitetą bei moka sėkmingai neprovokuoti Rusiją invazijoms.

Turkija numušė Rusijos naikintuvą įskridusį į jos oro erdvę. Vidury baltos dienos, viešai Turkijoj buvo nušautas Rusijos ambasadorius. Turkijos kariuomenė apsupo Rusijos kariuomenės spec. pajėgas Sirijoj bei demonstratyviai jas sunaikino. Davė atkirtį Rusijos pajėgoms Libijoj.

Vėliau Turkijos kariuomenė kartu su Azerbaidžanu išvadavo Karabachą, išstumdami nuo ten Armėnijos bei Rusijos pajėgas, nors Kremlius anksčiau žadėjęs Armėnijai padėsiąs karo atveju. Turkijos konsultuojami azerų kariai tiesiog sušaudė lygioj vietoj, kaip šaudykloj, taikinius, taip vadinamus Rusijos taikdarius.

Erdoganas pažadėjo Putinui, jog Azovo kariai atvyks Turkijon ir ten liks iki karo pabaigos, kad jie nekariautų prieš Rusiją. Dar karui nesibaigus šiuos karius Erdoganas tiesiog išleido Ukrainon.

Po viso šito Putinas net nedrįso aiškinti Turkijai, jog dalis jos žemių turi priklausyti Rusijai, ar jog Rusija galėtų užpulti Turkiją, nebuvo net menkiausio grasinimo branduoliniu ginklu, nors pati Turkija neturi nei branduolinio ginklo, nei nėra šitiek ūkiškai išsivysčiusi kiek Vakarai.

Net po dalies minėtų Turkijos veiksmų pradėta juokauti, kad Putinas įsimylėjo Erdoganą.

Užsienio politikoj Erdoganas yra klasikinis dešinysis politikas pagal Artimųjų Rytų sukirpimą, kažkas panašaus į Vakarų atitikmenį, demokratinį R. Reiganą, kurį turėjome 20 amžiuj. Priminimui būtent klasikinis dešinysis R. Reiganas, kartu su dešniąja M. Tečer, sunaikino Sovietų Sąjungą.

Šiuo laiku Vakarus iš tiesų valdo kultūriniai kairieji, kurie elgiasi arogantiškai. Žmonėse arogancija dažnai slepia nekompetenciją. Šie kairieji dominuodami Vakaruose, demonstruodami savo moralinę viršenybę, tikruosius klasikinius dešiniuosius palaipsniui išnaikino, veikdami per įtaką žiniasklaidoj, universitetuose bei pan. Politiniame spektre dar beliko kraštutiniai kultūriniai kairieji, kraštutiniai dešinieji bei pseudo dešinieji, kurie visi beveik visuomet yra Rusijos pusėj.

Kultūriniai kairieji nemoka su Rusija elgtis, drąsina Kremlių pradėti karus ir kai šie kyla, negeba su Rusija kariauti. Vakarų kairieji Kremlių nuolat skatina naujoms invazijoms su savo kriminalinio lygio nekompetencija, priedo griaudami Vakarus iš vidaus bei leisdami Rusijai skleisti chaosą bei terorizmą aplink pasaulį.

Vakarų kultūriniai kairieji politikai dešimtmečiais demonstruoja silpnybę bei neadekvatumą Rusijos atžvilgiu. Būtent tai išprovokavo Rusiją pulti Europą. Jie su savo antimoksline ideologija bei moraline arogancija veda Vakarus bei pasaulį link katastrofos.

Vakarams reikalingas normalus klasikinis dešiniojo sparno politikas, kokiu buvo R. Reiganas.

Netiekę reikiamos ginkluotės bei amunicijos Vakarai įstūmė Ukrainą į sekinamąjį karą. V. Putinas tikisi, jog tai taps naudinga Rusijai, užsisvajojo apie derybas, karo pertrauką, jog vėliau po 5 – 6 metų galėtų suorganizuoti dar didesnę invaziją bei toliau valgyti Ukrainą dalimis.

Apologetai pradėjo vajų, skleisdami abejones Ukrainos gebėjimu išvaduoti žemes. Verta priminti, jog Ukrainos kariai yra vieni geriausių pasaulyje, vienintelio ko trūksta – esminės ginkluotės bei reikalingo amunicijos kiekio.

2022 m. Dauguma karo ekspertų teigė, jog Ukraina prasilaikys 3 dienas, bet ši laikosi iki šių dienų. Apie 3 dienų mantrą pareiškė net JAV kariuomenės vadas, kalbėdamas aukščiausiems JAV politikams.

Kai Ukraina 2022 m. pradėjo pirmą kontrpuolimo etapą, idant išvaduoti Šiaurės Chersono sritį bei Charkovo sritį, vėl kai kas pradėjo abejoti ar pasiseks. Staiga Ukrainai pavyko, o kai pavyko, įdomiai sutapo, jog ginklų, amunicijos tiekimas Ukrainai staiga sulėtėjo. Ukrainai teko atidėti likusių žemių išvadavimą, kas davė laiko Rusijai pasiruošti gynybai.

Iki šiol artilerijos sviedinių kiekis yra tiekiamas lazeriniu matematiniu tikslumu, kuris leidžia sukurti tik paritetą.

Ar 2023 m. Ukraina galėjo pasiekti pergalę kontrpuolime su reikalingais ginklais? Planuojant karinę operaciją šiokie klausimai nėra diskutuojami, pateikiamas kitas klausimas, yra aiškinamasi – ar yra galimybė sėkmei?

2023 m. Ukraina turėjo realią galimybę laimėti turėdama reikalingus ginklus bei amunciją. Net jei šitai nebūtų pavykę 100 proc., Ukrainos pajėgos šiandien stovėtų minimum šalia Tokmako, kas leistų paimti į ugnies kontrolę visą likusią Zaporožės sritį, tuomet sekinamasis karas jau veiktų Ukrainos naudai.

Kovojant esminis dalykas yra reikalingų ginklų, amunicijos tiekimas reikalingais kiekiais reikiamu laiku. Karus laimi logistika, ne strategija ar taktika. Kaip Rusija su 1,5 proc. pasaulinio BVP yra paritete Ukrainoj, kurią palaiko šalys sudarančios apie 50 proc. pasaulinio BVP. Šitai nėra įmanoma. Pagal vadovėlius Rusija jau yra pralošusi. Jei šiandien Ukraina praloštų, tai reikštų gravitacijos dėsnių paneigimą. Arba tai yra visiška Vakarų nekompetencija, arba tikslingas sprendimas.

Šiuolaikiniame kare karių masės daug nereiškia bei nelemia pergalės, jei oponuojanti pusė turi perviršį dronų, tikslios toliašaudės raketinės bei vamzdinės artilerijos, granatsvaidžių ugnies kiekį, elektroninės gynybos priemones bei pan.

JAV teigia, jog neišeina daug amunicijos siųsti Ukrainai, nes patiems reikia pasiruošti konfliktui su Kinija. Jei Vakarai neleis Ukrainai laimėti efektyviai, Kinija tai suvoks kaip Vakarų silpnybę ir tuomet JAV tikrai turės konfliktą su Kinija Azijoj. Racionaliausias būdas JAV – sau kaupti amuniciją, yra ją tiekti kuo sparčiau Ukrainai.

Realią padėtį su ginklų, amunicijos tiekimu Ukrainai atspindi ATACAMS raketų istorija. Jų ilgai netiekė, teigdami jog jų neva trūksta. Tačiau einant jau antriems karo metams, vadovas įmonės, kuri gamina ATACAMS informavo, jog dar ligi šiol niekas neprašė padidinti ATACAMS gamybą!

Šios raketos su 300 km. nuotoliu buvo reikalingas dar nuo gegužės pradžios. Pirmosios tik su 150 km. nuotoliu pasirodė spalio mėn, kai jau kontrpuolimas iš esmės sulėtėjo iki minimumo. Priedo šių raketų kiekis pateiktas simbolinis.

Vokietija per daugiau nei metus vis dar negali atsiųsti reikalingų Taurus raketų. Pasigirsta, kad Vokietija norėtų jas perduoti, bet JAV neleidžia.

Italijos premjerė pasakė, jog Europa jau pavargo nuo karo. Gal Europos storieji katinai, kairieji politikai visą laiką tupėjo apkasuose, šalo, atsišaudinėjo ir pavargo… Vargšeliai. Žadėjo Ukrainai 1 mln. sviedinių per metus, per 10 mėnesių pagamino vos 30 proc. reikalingo kiekio. Kad pavargti, reikia bent kažką daryti.

Dar galima buvo pavargti nuo atsikalbinėjimo, nes Ukraina vis prašo esminių ginklų, reikalingo amunicijos kiekio vedančio į pergalę, be to nuolat reikia kažką naujo „paaiškinti“, jog šių ginklų bei amunicijos neva neišeina tiekti.

Ukrainos kariuomenės vadas viešai perspėjo Vakarus, jog jų flegmatinė, iš esmės sabotažo veikla, gali privesti prie Rusijos pergalės. Makabriška stebėti, kai skurdi, pusbadė, maža, su apie 26 mln. gyventojų kiekiu turinti Š. Korėja sugeba patiekti panašiai sviedinių, kaip labiausiai pasaulyje išsivystę Vakarai su beveik 1 mlrd. gyventojų skaičiumi.

Ar galit įsivaizduoti M. Tečer per Folklendų karą sakančią – aš pavargau? Klasikiniai dešinieji yra apsigimę kovotojai, šie turi teisingus instinktus bei dažnai yra vieni sėkmingiausių verslininkų, išradėjų.

Kultūriniai kairieji dažnai moka tik ateiti valdžion į klasikinių dešiniųjų sukurtą klestėjimą bei viską ištaškyti. Vėliau per savo klaidingą ideologiją padrąsinti Rusiją karui, jam kilus demonstruoti flegmatizmą bei defitizmą, kai kiekvieną dieną žūvą nekalti Ukrainos civiliai, vyksta genocidas.

Istorikas T. Snaideris pasakė viename interviu, jog Vakarų politikai nenori oficialiai pripažinti vykdomo ukrainiečių genocido, nes tuomet Europos žmonės gali politikus priversti prisiimti atsakomybę už savo klaidingą politiką, kuri privedė prie genocido.

Panašiai gali nutikti,  jei ateity Gudija okupuos Vilnių. Ar šių dienų Lietuvos politikai irgi vengs atsakomybės už savo neveiklumą bei naivumą?

Mūšį laimi ne vienas ar keletas ginklų, bet visa vieninga integruota šiuolaikinė ginklų sistema, panaudota atsidarius galimybių langui. Ukraina turėjo didžiulį galimybių langą ne tik sugrįžti iki vasario 24 d. sienų, bet ir žengti į Krymą. Priartėjus prie Melitopolio, sugriovus Kerčės tiltą, tai reikštų Krymo apsupimą bei neišvengiamą išvadavimą. Likusios Donbaso teritorijos išvadavimas taptų tik smulkmė, neišvengiamas laiko klausimas.

Ginkluotė kuri buvo reikalinga Ukrainai 2022 m. kad išvaduoti savo teritoriją, pateikta tik 2023 m. Ginklai, kurie reikalingi 2023 m. kariavimui, bus pateikti tik 2024 m. Tačiau tai nebepadės, priešininkas nuolat tobulėja. Ginklai kare padeda laimėti tik kai šie patiekiami reikiamu kiekiu bei reikiamu laiku, kai yra atsidaręs galimybių langas.

Šiuo laiku Rusija yra taip susiorganizavusi gynyboj, jog greitam proveržiui jau nebeužtenka nei ATACAMS su 300 km. nuotoliu, nei F- 16, bet jau reikalingi minimum F- 35 bei kitos pačios naujausios sistemos, kurios kaip tik baigiamos testuoti labaratorijose arba kurios dar nesukurtos.

Ukraina gali laimėti prieš stambesnį priešininką, turint pozicinį ilgalaikį sekinantį karą, veikdama asimetriškai, išsekindama Rusijos pajėgas, sunaikindama į dieną apie 1000 priešo karių. Nors Rusija turi daug žmogiškųjų resursų, tačiau jie nėra beribiai ir Kremlius tai žino.

Nūn poziciniame kare, apkasuose Ukrainai papildomai reikalingi kulkosvaidžiai, granatiniai kulkosvaidžiai, granatsvaidžiai, anti pėstininkų dronai bei minimum 4 – 5 kart daugiau salvinės bei vamzdinės artilerijos ugnies perviršio nei kiek turi Rusija.

Šiaip Nr. 1 ko labiausiai reikėtų, tai išvaikyti kultūrinius kairiuosius bei pseudo dešiniuosius nuo Vakarų valdymo, sugrąžinti Vakarams R. Reigano stiliaus politiką ir Rusijos imperializmas taptų sunaikintas visiems laikams.

*

Beje jei kyla klausimas kodėl Vakaruose kultūrinė kairė kartu su savo LGBT judėjimu dažnokai palaiko Rusijos remiamus teroristus, tiksliai paaiškina kultūrinės kairės mokslininkė Judith Butler „…suprasti Hamas, Hezbollah kaip socialinius judėjimus, kurie yra progresyvūs bei yra Kairiajame politiniame spektre, kaip dalis pasaulinės Kairės, yra ypatingai svarbu.“