Good bye, America. Jungtinės Valstijos pradeda statyti komunizmą. Prof. Markas Zalcbergas

Autorius: Algimantas Lebionka Šaltinis: https://lebionka.blogspot.com/... 2021-01-15 13:56:00, skaitė 1243, komentavo 15

Good bye, America. Jungtinės Valstijos pradeda statyti komunizmą. Prof. Markas Zalcbergas

Liberastiniu beprotnamiu JAV virto ne per vieną dieną. Šiuo beprotnamiu JAV virto ne dėl Donaldo Trampo noro Ameriką vėl padaryti didžia (America make great again), ne dėl „vidinio terorizmo“, kuris pasireiškė sausio 6 dieną Kongrese, bet „nepasireiškė“, kai BLM ir ANTIFA banditų gaujos siaubė Amerikos miestus, degino miškus. Chroniškos JAV visuomenės ligos simptomų JAV buvo jau prieš kelis dešimtmečius. Apie tai byloja dar 2002 metais paskelbtas JAV Hiustono Universiteto profesoriaus Marko Zalcbergo straipsnis, kurio vertimą čia pateikiu. „Nezavisimaja gazeta“ nurodė, kad straipsnis buvo paskelbtas jos puslapiuose, nes amerikiečių spauda atsisakė jį skelbti. Redakcija be autoriaus žinios sutrumpino straipsnį, savavališkai įvedė pastraipas, už ką buvo autoriaus išbarta.

Išgyvenęs 23 metus JAV ir 45 ankstesnius metus TSRS, aš su siaubu ėmiau pastebėti stulbinantį panašumą daugelio visuomeninių-politinių reiškinių šiose dviejose šalyse. Pastaruosius tris-keturis metus man tapo aišku, kad Amerika pas save stato komunizmą, kol kas to nepastebėdama.

Та pati demokratija, kuri tapo šios šalies turto ir galios pagrindu, ir kuri pastaruosius 220 metų buvo pavyzdžių valstybės santvarkos, mano akyse virsta tuo, kas ir neturi pavadinimo. Tarp kitko, turi. Diktatūra. Bet ne proletariato, o begėdiškos, įžūlios ir netalentingos mažumos.

Šią mažumą dabar palaiko vis daugiau amerikiečių, kuriuos ideologiškai iškvailina Holivudo liberalai, juodaodžių gyventojų lyderiai, ir netalentingi universitetų profesoriai. Be daugumos palaikymo komunizmo nepastatysi. Būtent taip rašė Fiodoras Šaliapinas apie daugumą: „Lygybė nužemina kiekvieną, kas drįsta iškelti galvą aukščiau pelkės lygio“.

Universitete vyksta baigimo ceremonija. Įteikia diplomus. Ir kas gi, jūs manote, buvo labiausiai pagerbtas tą vakarą? Pirmūnas? Jaunas pradedantis mokslininkas? Žmogus, apie kurio talentą žino visas universitetas? Ne. Pagiriamos kalbos buvo skirtos 28-metei negrei, kuri universitetą baigė sunkiai per 10 metų, vietoj keturių, su visuomenės pagalba surinkusiai minimumą balų, kad gauti bakalauro diplomą. (Pastebėsiu, kad studentas vidutiniokas tai padaro per tris metus). Kas gi ji? Kodėl toks susižavėjimas ir garbė? Štai trumpas jos nuopelnų sąrašas. Trijų vaikų motina, niekada neturėjusi vyro, buvusi narkomanė ir alkoholikė, dažna daboklės lankytoja. Ji daug kartų buvo metusi nepakeliamą prie tokio gyvenimo ir intelekto mokslą. Kiek gi kartų buvo priimta atgal įvairių labdaros ir teisių gynėjų organizacijų. Ši moteris yra atspindys šiandieninės Amerikos ideologijos.

Amerikiečių gerovės visuomenė, lygiai kaip kažkada rusų, susirgo kaltės jausmu prieš „mažuosius brolius“. Nuo Džeko Londono herojų, kurių pavyzdžiu buvo auklėjamos amerikiečių kartos, ji atsigręžė dabar į socialinį šiukšlyną, iš kurio ima pavyzdį. Gėda būti sėkmingu, gėda būti normaliu. Negalima išsigimėlį pavadinti išsigimėliu, idiotą – idiotu, homoseksualistą – defektyviu. Negalima juodą pavadinti juodu, baltą – baltu, ir, neduok Dieve, imti kalbėti, kad ne visi lygūs, ne visi vienodai talentingi, ne visi vienodai naudingi visuomenei.

Kur dingo Amerikos herojus – tvirtas, darbštus individualistas, pasikliaunantis tik savo jėgoms? Herojus, dirbantis iki išsekimo ir žinantis, kad išgyvena stipriausieji? Juk būtent šie žmonės sukūrė pačią turtingiausią ir galingiausią pasaulio valstybę. Būtent tokie žmonės 200 metų vyko į Ameriką iš visų kontinentų, tiksliai žinodami, kad čia, kalbant rusiškai, kad čia ne socialinis rojus. Jie pasikliovė tik savo jėgomis. Deja, Džeko Londono herojai, ir jis pats, nutekėjo į socialinę kloaką.

Kas vyksta Amerikoje? Trumpai kalbant, štai kas. Per 20 metų šalies gyventojų skaičius išaugo 60 milijonų žmonių, pagrinde sąskaita nekuriančios visuomenės dalies, be to turinčios nesaikingą apetitą materialinėms gėrybėms. Per tą laiką vyriausybė staigiai padidino žemiausio visuomenės sluoksnio minimalų užmokestį. Žymiai išaugo bedarbystės išmokų dydis ir kita socialinė parama. Staigiai išaugo procentas spalvotųjų gyventojų. Baltieji sudaro mažumą ne tiktai Techase. Stipriai padidėjo socialinė ir teisinė apsauga skurdžiausiųjų, taip kaip ir išlaikymas mažiausiai 15 milijonų atvirų veltėdžių. To pasekoje šie gyventojų sluoksniai buvo įtraukiami į kultūrinį ir politinį šalies gyvenimą. Tiksliau, juos ėmė įtraukti ten įvairaus plauko politiniai vertelgos ir MIP atstovai patys siekiantys valdžios.

Amerikoje pamažu vyksta tai, kas staiga įvyko Rusijoje 1917 m. Šie visuomenės sluoksniai negali suprasti, kur jiems ir visai šaliai vadovauja agresyvūs ir begėdiški politikai, kurie, kaip ir bolševikai, žada jiems šviesią ateitį ir ne vėliau kaip rytoj. Todėl abiejuose Kongreso rūmuose, valstijų kongresuose ir kitose vyriausybės įstaigose pasirodė žmonės, kurių vienintelis tikslas yra mums pažįstamas „viską atimti ir padalinti“. Rusijoje po 1917 metų visi tapo lygūs, o sargas ar montuotojas, kaip žinoma iš Zoščenkos, pasirodė kur kas lygesni už operos teatro tenorą. Ir JAV šiandien ideologija ir propaganda nukreiptos socialinės kaltės apsėstų žurnalistų, humanitarų ir televizijos darbuotojų, kad įtvirtinti tokią pačią lygybę.

Teismai ir įstatymai visą laiką „žmogaus iš gatvės“ pusėje. Jei jis serga dėl per didelio rūkymo – už tai atsako tabako kompanija iki pat jos bankroto, nors prieš 30 metų ant visų pakelių užrašyta, kad rūkymas gali sukelti vėžį. Jei „nelaimingasis“ apsišutina karšta kava, baudą iki 1,2 milijonų dolerių moka kavinė. Vėpla nekaltas – kava per karšta! Už per šaltą, tikriausiai, greitai irgi ims bausti.

Dabar dar vieną problemą ims spręsti gamintojų sąskaita. Trečdalis šalie gyventojų – apsirijėliai. Jų svoris minimum 50% viršija normalų. Storuliai po 150-300 kilogramų būriais vaikšto gatvėmis. Jie nepralenda pro normalias duris, netelpa ant krėslų, ligoninės lovų. Jie daug kartų dažniau serga už normalius žmones. Jų gydyti neįmanoma, labai brangu ir beprasmiška. Ir kas už tai atsako, kaip jūs galvojate? Matys apsirijėliai? Ne. Maisto pramonė! Teisių gynėjų organizacijos rimtai svarsto klausimą, kaip patraukti atsakomybėn firmas, gaminančias aukšto koloringumo maistą. Niekas jiems nepasako: „Ėskite mažiau“. Negalima, apsirijėliai įsižeis.

Šalis katastrofiškai greitai ritasi į visiškos žmonių neatsakingumo už savo veiksmus ir už savo gyvenimą prarają. Tai dabar prerogatyva vyriausybės, visuomenės ir teismo. Profesorius bijo paklausti juodo studento, nes po parašyto dvejeto seks kaltinimas rasizmu, skandalas, teismas ir susidorojimas.

Kur ankstesnė žodžio laisvė? Teliko viešai pripažinti juodiesiems visas įmanomas dorybes ir talentus. Dergti ant baltų, kiniečių, rusų, žydų – prašom. Bet štai jums mano mėgiama loginė užduotis, verčianti sustabarėti visus mano liberalius pažįstamus. Pasakyti, kad juodiems sportininkams nėra lygių bokse ar lengvoje atletikoje tarp kitų rasių, - tai rasizmas ar ne? „Ne, - žvaliai sako liberalas. - Tai tiesa“. Bet pasakyti, kad tarp juodųjų nėra nei vieno šachmatisto ar minimaliai pastebimo mokslininko, inžinieriaus ar dirigento, - tai rasizmas? Ir kvailas liberalas tuojau pat rėkia: „Rasizmas!“ Protingas liberalas (tokie nors ir retai, bet sutinkami), suprasdamas, kad pateko į spąstus, sustingsta ir tyli, prislėgtas nuosavo liberalizmo.

O štai dar vienas pavyzdys Amerikoje egzistuojančios laisvės. Mano draugas, anglų literatūros profesorius, gavo infarktą po 6 mėnesių nagrinėjimo skundo pusprotės studentės-feministės, jo komentaruose apie Šekspyrą įžvelgusios „seksizmą“. Kas tai yra – niekas Amerikoje tikrai nežino, bet, kaip ir bet kokiu ideologiniu atveju, svarbu ne žinios, o teisinga reakcija. Ir visi žino, kad seksizmas – tai blogai. Taip pat blogai, kaip pripažinimas kai kurių skirtumų nuo vyro. Profesorius štai jau 25 metus dėsto savo discipliną, jis autorius kelių gerų knygų ir daugybės straipsnių. Bet apsėdo jį visokios komisijos ir aktyvistai. Taip pat TSRS, ją ėmė dezintegruoti. Rektorius su malonumu pasiųstų pasiutusią idiotę po velnių ir išmestų ją iš universiteto. Bet šiuo atveju teismas priteistų išmokėti stambią baudą (geriausiu atveju baudą mokėtų universitetas), o su rektoriaus postu ir dėstytojo karjera jis išsiskirtų visiems laikams.

Tapo nepadoru, o socialiniu požiūriu ir pavojinga kalbėti, kad kekšė-tai kekšė, o ne sex-worker, kad narkomanas ir alkoholikas šlykštūs, pavojingi ir patys kalti dėl savo poelgių. Pamėgink pasakyk apie homoseksualistą ką nors išskyrus tai, kad jis „netradicinės seksualinės orientacijos“ žmogus. Nebėra padorumo supratimo apie necenzūrinius posakius, apie tinkamą elgesį ir išorę. Viskas galima, negalima tik atvirai visa tai smerkti. Negalima engti „mažuosius brolius“. Tai ji gali visus engti. Aš ne tvirtinu, kad kiekvienas žemiausiojo socialinio sluoksnio atstovas panašus į Zoščenkos monterį. Vargas ne tai, kad jį įleido į universitetą. Vargas tai, kad jis, mokomas ten humanitarų liberalų, o daugumoje kvailų, mažai išsilavinusių ir ištvirkusių kino žvaigždžių iš kino ir televizijos ir tokių pačių žurnalistų, lieka monteriu ir gavęs diplomą. Jis gerai supranta, kad jis didvyris, kad jam tai naudinga, kad ir mokytis iš esmės nereikia. Jis dabar sau padarys karjerą politikoje.

O su tikru monteriu dar blogiau. Jo paklausa tokia, kad jis jau nebijo prarasti darbą, nebrangina savo reputacijos. Žmonių, turinčių namus, mašinas, motorinius laivus ir panašią techniką, reikalaujančią nuolatinio aptarnavimo ir remonto, atsirado tiek, kad sąžiningų ir savo darbą išmanančių specialistų šioje srityje chroniškai trūksta, na ir jie labiau vertina lengvą gyvenimą, nesuderinamą su aukštu profesionalizmu. Darbą dabar brangina tiktai aukštos kvalifikacijos specialistai: inžinieriai, mokslininkai, programistai su daktarų ir magistrų diplomais.

Ir dar viena Amerikoje draudžiama tema – rasinė. Aš jau minėjau apie tai, kad per 20 metų gyventojų skaičius šalyje išaugo 60 milijonų žmonių. Mažiausiai 15 milijonų iš jų – neraštingi meksikiečiai, puertorikiečiai ir atstovai kitų Lotynų Amerikos ir Afrikos šalių, tiek pat juodaodžių amerikiečių. Šie žmonės nepriklauso europinei kultūrai (skaityk, amerikiečių), nesimaišo su baltaisiais gyventojais niekur, išskyrus darbus, kur šis mišinys grynai mechaniškas. Jie nesupranta, kad turtinga ir galinga šalis, duodanti jiems tokias gyvenimo sąlygas, kokios nesisapnuoja niekam jų pačių civilizacijos šalyse, buvo sukurta išeivių iš Vakarų Europos. Kad pagrįsta ji europinėmis moralinėmis-kultūrinėmis vertybėmis, Vakarų Europos unikaliais ir nepakartojamais žmonėmis. Juk jau dabar akivaizdu, kad jei netęsti šią Vakarų Europos ir Amerikos tradiciją, tai šalis greitai nusiris iki prarastos valstybės būklės, kurioje pagal tą pačią priežastį dabar yra kažkada didžios Europos valstybės. Amerikoje ir iki 80-tųjų metų tokių žmonių buvo nedaug, bet kiekybė pereina į kokybę. Koncentracija senos kultūros ir tradicijų tapo grėsmingai žema.

Spręskite patys. Visi europinės kultūros institutai, tokie, kaip tikslieji mokslai, pirmaujančios technologijos, simfoninė ir kamerinė muzika, opera, visuotinai pasiekiamas aukštasis mokslas, ir toliau yra „vakariečių“ vertybės (aš naudoju vykusį rusų filosofo Aleksandro Zinovjevo terminą). Per 23 gyvenimo Amerikoje metus aš aplankiau šimtus simfoninių koncertų, operos spektaklių ir pan. ir galiu tiksliai pasakyti, kad skaičius ne vakariečių žiūrovų visuose šiuose renginiuose neviršija dešimties žmonių 1500-2000 vietų salėje bet kuriame šalies mieste. Klasikos atlikėjų tarp juodaodžių ir meksikiečių nėra. Tradiciniai judėjimai „vakariečių“ ginančių gyvūnus, aplinką, taip ir lieka jų prerogatyva. O juk jau nuo 50-jų pabaigos, tai yra 40 metų šios visos vertybės pasiekiamos mažumoms ir labai skatinamos valstybės ir visuomenės. Televizijos kanalai, skirti juodiems ir meksikiečių žiūrovams, stebina savo skurdumu net fone esančios toli nuo aukšto intelekto ir amerikietiškos televizijos klasikos šalies televizijos.

Iš kitos pusės, juodaodžiai Amerikos gyventojai rodo ypatingą politinį aktyvumą. Tenka apgailestauti, kad šis aktyvumas nėra nukreiptas ne į įsisavinimą vakarietiškų vertybių kaip vienintelio kelio pasiekti tikrą lygybę su „vakariečiais“, o į virtimą atvirais išlaikytiniais, visą laiką reikalaujančiais sau socialinių, ekonominių ir politinių preferencijų ir siekiančių to vis labiau ir labiau grėsmingai dydžiais. Ir tai vyksta tylint šalies „vakariečių“ gyventojams, įbaugintiems žodžio „rasistas“ iki tokio laipsnio, kad vietoj žodžio „juodas“ senai jau sako African American (ir tai po 10 protėvių kartų, gimusių Amerikoje!), o baltasis tapo kažkokiu tai nežinomu Caucasian. Aš visada prisimenu, kaip XIX amžiaus pabaigoje Europos žydams suteikė lygias teises su krikščionimis. Visi jie, beveik 1800 metų neturėję jokių teisių, nesvajoję net apie vidurinį išsilavinimą, veržėsi į gimnazijas ir universitetus. Jie laikė egzaminus taip, tarytum visus 1800 metų tik ir veikė, kad jiems rengėsi! Per 20-25 metų žydai tapo vienais iš labiausiai išsilavinusių, profesionalių ir įstatymams paklusnių Europos gyventojų grupių. Tas pats vyko ir Rusijoje, ir TSRS, nepaisant atviro antisemitizmo.

Kas vyksta su juodais ir meksikiečiais švietime ir moksle? Aš nuo 1985 metų dirbau Hiustono universiteto fizikos fakultete. Mano sritis – superlaidumas, kriogenika, super vakuumas ir kosminė technika. Aš nedėstau, o dirbu mokslo tyrimo skyriuje, kur dauguma techninių vykdytojų - studentai. Per šiuos metus aš su moksliniais tikslais apvažiavau visus prestižinius universitetus, mano specialybės suvažiavimus ir konferencijas. Klausiau ir dariau pranešimus. Susitikinėjau su kolegomis ir neoficialioje aplinkoje. Bet nei karto nesutikau aš nei tarp klausytojų, nei tarp pranešėjų (per tiek metų jų buvo tūkstančiai) nei vieno juodo ar meksikiečio. Jų nėra tarp studentų tokių specialybių, kaip fizika, matematika, chemija arba mechanika. Ir tai tuomet, kai šią studentų kategoriją jau daugiau 20 metų tiesiog per prievartą velka į universitetus, duoda jiems stipendijas, pakelia jiems pažymius per egzaminus arba sukuria jiems palengvintą testų sistemą. Dabar rimtai svarstomas nacionaliniu lygiu klausimas: ar nepadaryti jiems palengvintas programas mokyklose ir universitetuose? Ar nepradėti juodus mokyti jų tolimu nuo teisingos anglų kalbos vergovės laikų dialektu, o meksikiečius (gimusius Amerikoje!) - ispanų kalba? Kokios kokybės specialistus visuose lygiuose gaus šalis – tai, panašu, mažai ką jaudina.

Koncentracija žmonių, sugebančių atgaminti vakarų kultūrą ir technologiją Amerikoje katastrofiškai mažėja. Aš nepanaudojau nekorektiško termino „mažėjimas žmogiškos medžiagos“ sąmoningai. Tai didėjantis skaičius. Šis augantis skaičiumi, bet neatitinkantis vakarų kultūrai kokybiškai žmogiška medžiaga būtų labai gera kitoje, jam būdingoje kultūroje, kurioje „vakarietis“ atrodytų visišku balvonu. Bet vakarietiškoje kultūroje, viena, kas lieka jiems veikti – naudoti visas jėgas prie jos prisitaikyti. Jų gi politiniai lyderiai, skatinami idiotų-liberalų, daro viską, kad vakarų kultūrą pritaikyti pagal jų reikalavimus. Pasekmės bus katastrofiškos ir vieniems, ir kitiems.

Šio straipsnio niekas Amerikoje nesiryžo skelbti. Užpjudys ir juodųjų lyderiai, ir baltieji liberalai. Juk profesorius įtikinėja studentus, kad skirtingos tautos stovi ant skirtingų vystymosi pakopų vienų ir tų pačių vystymosi kopėčių, tuo tarpu akivaizdu, kad jie stovi ant skirtingų kopėčių. Visą gyvenimą užsiimdamas mokslu, dėstymu ir mokslo istorija, aš padariau išvadą apie nesikeičiantį skaičių talentingų žmonių žemėje bet kokiais istorijos laikais. Čia ne vieta pagrįsti šį tvirtinimą. Priimkite jį kaip postulatą ir sekite išvadas. Kadangi žmonių skaičius Žemėje auga beveik eksponentiškai, tai lygiai taip pat krenta ir koncentracija talentingų žmonių populiacijoje. Augant gyventojų skaičiui, ypač civilizuotose valstybėse, auga poreikis artistų, profesorių, žurnalistų, televizijos komentatorių ir kitų kultūros veikėjų. Esant pastoviam skaičiui talentingų žmonių Žemėje lygis daugumos šių veikėjų nuolatos krenta ir dažniausiai neviršija auditorijos lygio. To pasekoje katastrofiškai krenta kokybė intelektualinio gyvenimo. Bernsteino vietą užėmė Filipas Glassas. Renuaro vietą – Pollak, vietoj Frenko Sinatros – dainuoja ir ant scenos kraiposi Maiklas Džeksonas. Tas pats ir moksle.

Tame kalti ne juodi ir ne balti, o nenumaldomi gamtos dėsniai. Jie tampa vis labiau agresyvūs ir pavojingi, bet kas baisiausia – Amerikos vyriausybė jau senai eina ant jų pavadžio. Valstybės dalyvavimas versle ir privačiame gyvenime man primena sovietinius laikus. Valstybė diktuoja, ką reikia priimti į darbą, valstybė žlugdo sėkmingas kompanijas, vykdydama „laisvos konkurencijos“ politiką, valstybė užsiima tipiška komunistine lygiava, reikalaudama vienodo užmokesčio už vienodas pareigas, valstybė skatina homoseksualizmą – šeimos ir moralės griovėją, valstybė seka, ką galima ir ko negalima kalbėti ir rašyti. Nežiūrint į tai, kad Amerika išlieka geriausia vieta Žemėje pagal gyvenimo lygį, taip ir pagal galimybes kiekvienam rimtam žmogui. Jos ateitis, kaip ir ateitis visos Vakarų civilizacijos, kelia šiandien rimtus būgštavimus.