Holokaustas – tarybinių sionistų kūdikis

Autorius: Šturmuotojas Šaltinis: lietuvos rytas... 2020-07-31 18:46:00, skaitė 519, komentavo 15

Holokaustas – tarybinių sionistų kūdikis

A. Ignatjevas
„Russkij vestnik“ [Русский вестник]

Demokratinė kosmopolitinė Rusijos spauda su džiaugsmu priėmė pranešimą, kad Austrijos sostinės Vienos teismas 3 m. laisvės atėmimo nuteisė britų istoriką Deividą Irvingą. Priežastis – jo, kaip mokslininko, abejonės tuo, kad holokausto nusikaltimai – lyg tai masinis žydų naikinimas hitlerinėje Vokietijoje – buvo vykdomi tokiais mąstais, kaip tai bando įrodyti visam pasauliui žydų propagandistai Vakaruose.

Holokaustas tapo madinga ir jų parankinių Rusijoje radijuje,televizijoje ir spaudos leidiniuose, kur jie užima dominuojančias pozicijas, tema. Ir tuoj pat jie užkiša burną bet kuriam, kas tik bando suabejoti holokaustu. Aš atsimenu, kaip 2001 m. Dūmos dviejų demokratinių frakcijų „Jabloko“ ir SPS mažuma– pabandė priversti rusų daugumą pagerbti holokausto atminimą. Bet be eilinio žydų šabašo daugiau nieko nesigavo. Sekančią dieną savo programoje „Veidrodis“ Svanidzė raudojo ir aimanavo: kaip Dūma neužsinorėjo pagerbti holokausto aukų atminimo. Ir netgi užsitikrinęs tuometinės vice-pirmininkės Matvijenko paramą, pažadėjo rasti būdą, kaip susidoroti su nepaklusniais deputatais.

Kai kurie padorūs žydai ėmė abejoti holokaustu – 6 mln. žydų žūtimi Antrojo Pasaulinio karo metais. Izraelio ekspertas Jehuda Baueris mini 1,6 mln. Žydų, istorikas Heraldas Reitlingeris– 800 – 900 tūkst. o paskutiniu laiku pradėjo minėti 600 -700 tūkst. o kartais net gi 450-550 tūkst. nužudytų žydų. 6mln. paieška užsiėmė ir žydas Andrejus Burovskis, parašęs pakankamai teisingą knygą „Žydai kurių nebuvo. Nežinomos istorijos kursas“ [2004 m.].

Joje autorius pateikia pinigų sumas, Vokietijos sumokėtas Izraeliui neaišku už ką. Iki 1995 m. VFR išmokėjo Izraeliui  daugiau kaip 100 milijardų markių. Atskirais metais išmokos siekė 40proc. Izraelio biudžeto. Burovskis pateikia prancūzų juristo Polio Rasinjė tyrimo rezultatus, paskelbtus knygoje „Europos žydų drama“. Rasinjė rašo, kad mitas apie 6 mln. žydų – „tai tik metodas, kurio pagalba Izraelis gauna dideles reparacijas iš Vokietijos nuo 1953 m“. „Ko gero, man leis priminti, kad Izraelis buvo įkurtas 1948 m. – nurodo Rasinjė– o iki tol žydai buvo kitų valstybių piliečiai. Kad įvertintinti šios apgaulės mastus, verta pažvelgti į situaciją, kai Vokietija moka Izraeliui reparacijas dėl 6 mln. nužudytųjų, bet galų gale pasirodo, kad 80 proc. iš tų „6mln.“ atrodo, visai nemirė. O papildomai Vokietija ir toliau moka reparacijas netgi tada, kai žmogus, padaves prašymą dėl kompensacijos yra jau numiręs. Pinigai tokiu atveju eina paveldėtojams“.

Tiktai gaila, kad A. Burovskio knyga išleista menku 4 tūkst. tiražu, kuris greitai dingo nuo knygų kioskų prekystalių – matyt jas išpirko tie, kurie žiauriai bijo viešumo.

Bet visa ši apgaulė dėl 6 mln. prasidėjo seniai. Ji lengvai randama skaitant Niunbergo proceso dokumentų rinkinius, paskelbtus 1957 – 61 m. „chruščiovinio atšilimo“ laikotarpiu. Žydų propagandistai, nusėdę Rusijos masinėse informavimo priemonėse, naudojasi masių nežinojimu, kad proceso pasiruošimo metu buvo peržiūrėta daugiau kaip 100 tūkst. užgrobtų vokiečių dokumentų. Iš jų tik 10 tūkst. buvo palaiminti tolimesniam nagrinėjimui, kaip turintys įrodomąją vertę. Daugiau kaip 1800 nuotraukų buvo atrinktos ir paruoštos kaip įrodymai. O ruošiant rinkinį, į jį buvo įtraukti dokumentai, niekaip nesusiję su Niunrbergo procesu, nes dalis jų buvo sufabrikuota. 

Mažai kas žino, kad tie dokumentai, kurie buvo procese naudojami kaip kaltinamieji, šalia registracinio numerio turėjo ir kaltinamajį numerį. Pvz. „Dokumentas NI-15256, kaltinimo numeris 2207“. „Iš kas savaitinės „Farben Osvencim“ ataskaitos nr.94 1943 m. kovo 8-21 d.: šiuo metu belaisvių skaičius yra 3517 žmonių. Numatyta iki laikotarpio pabaigos 1943 m. liepos 5 d. pastatyti barakų sutalpinti 5000 žmonių“ [3 t. 720 psl.]. Sekantis dokumentas NI-11143 kaltinimo numeris 150 praneša, kad 1943 m. rugsėjo mėn barakų statyboje dalyvavo 20 tūkst. belaisvių.

Kad skaitytojas turėtų supratimą apie lagerių ir kalinių skaičių, pasakysim, kad pagal dokumentus, figūravusius Niunbergo procese, iki Antrojo Pasaulinio karo pradžios Vokietijoje buvo 6 lageriai, kuriuse buvo 22,4 tūkst. belaisvių. 1940-42 m. buvo įkurti dar 9 lageriai. Ūkio-administracinės valdybos pranešime 1944 m. rugpjūčio 15 d. pateikiamas belaisvių,laikomų Austrijos, Vokietijos ir Lenkijos lageriuose  skaičius vieno žmogaus tikslumu  – 524 tūkst. 286 žmonės [379 067 vyrai ir 15 119 moterų].

Žydų propagandistų pagrindinė atrama yra Osvencimas, kur lyg tai žuvo 4 mln. o gal 5 mln. žydų. Man iki šiol nesuprantama,kodėl žydai toliau forsuoja šiuos skaičius, kai Niurnbergo procese figūravo 1944 m. balandžio 8 d. Polio pranešimas Himleriui, kuriame buvo pranešama: „Ankštumas ir didelis skaičius belaisvių lageryje mane paskatino dar pasiūlyti padalinti lagerį į tris dalis. 1 lageris – vyrų ir šuo laiku jame yra apie 16 tūkst. belaisvių. 2 lageris nuo 1 lagerio yra maždaug 3 km. atstumu ir jame yra 15 tūkst. vyrų ir 21 tūkst. moterų. 3 lageris apima visus Viršutinės Silezijos filialus prie pramoninių įmonių ir turi apie15 tūkst. žmonių. Pats didžiausias iš šių lagerių yra Osvencime prie koncerno „IG Farbenindustrie“. Šiuo momentu ten apie 7 tūkst. žmonių“. Taigi 1944 balandžio 8 d. ten iš viso buvo 67 tūkst. žmonių. 

1944 m. rudenį prasidėjo masinė žmonių evakuacija iš Osvencimo į kitus lagerius. Osvencimo išlaisvinimo momentu lageryje liko apie 2 tūkst. ligonių. Taigi apie jokius lyg tai laikomus milijonus belaisvių Osvencimo konclageryje kalba neina. Todėl nesistebėtina, kad pagal dokumentus, išvežtus į TSRS  bendras žuvusiųjų ir savo mirtimi mirusiųjų per visą lagerio egzistavimo laiką kalinių skaičius yra apie 70 tūkst.

Nepaisant šio fakto, Niurbergo proceso dokumentų rinkinio sudarytojai, vadovaujami TSRS generalinio prokuroro Rudenkos, įkiša į rinkinį 1945 m. gegužės 7 d. laikraščio „Pravda“ turinį su išgalvotais skaičiais apie žuvusius Osvencime ir dujų kamerose. Vokietijos ginkluotės ministrą A. Špėrą, kurio žinioje buvo Vokietijos chemijos gamyklos, apklausinėjo JAV atstovaas Džeksonas ir TSRS atstovas Markas Raginskis. Nei klausimuose, nei atsakymuose dujų kamerų klausimas nefigūravo. Tuo labiau sudarant rinkinį tarybiniai sionistai juos vokiečiams prikabino.

Žydų propagandistai toliau tęsė dujų kamerų paieškas. Taip 1 t. 747 psl. jie rašė ,kad „ yra nepaneigiami įrodymai to, kad didelis „Ciklono B“ kiekis buvo tiekiamas „Degeš“ firmos SS organizacijoms ir šios dujos buvo naudojamos masiniam belaisvių naikinimui  lageriuose, o taip pat ir Osvencimo lageryje“. 42,5 proc.šios firmos akcijų priklausė koncernui „Farben“, kurio gamyklos buvo Osvencimo lagerių rajone. Šios firmos administracija ir nedidelė taryba susidėjo iš 11 žmonių. Bet iš tribunolo dokumentų aiškėja, kad „Ciklonas B“ buvo plačiai naudojamas kaip insekticidas dar iki karo, ir buvo išrastas Valterio Girdto. Nežinantiems pasakysime,kad insekticidas – cheminė kovos priemonė su kenksmingais vabdžiais.

Antrajame Niurnbergo proceso dokumentų rinkinio tome yra dokumentai apie tai kad „Ciklonas B“ buvo naudojamas cirkuliacinėse dujų kamerose, kurias gamino firma „Tešas ir Stabenovas“ . Su tikslu užkirsti kelią vidurių šiltinės plitimui [utėlės buvo aptiktos Buchenvaldo konclageryje] šios kameros - 10 kvad. m. talpos – buvo tiekiamos į lagerius. Taip pat yra 1944 m .gegužės 14 d. dokumentas apie dujų kamerų panaudojimo perdarymą nuo „Cikono B“ į kitas dujas „Areginal“.

Iš 24 žmonių, susijusių su „Ciklono B“ ir cirkuliacinių dujų kamerų gamyba ir stojusių prieš teismą 11 buvo išteisinti. Kiti likę13 žmonių [įmonių direktoriai] buvo nuteisti ne už dujų panaudojimą naikinant žmones, o už priverstinio darbo panaudojimą  2-3 metams kalėjimo. Bet ir jie greitai buvo išlaisvinti. Įdomu pažymėti, kad nepasitenkinęNiurnbergo tribunolo sprendimu žydai per teismus toliau ieškojo „Degeš“ firmos generalinio direktoriaus Gerhardo Peterso. Aštuonis kartus jis stojo prieš Vakarų Vokietijos teismus. Paskutinį kartą jį teisė 1955 m. Frankfurte prie Maino. Teismas eilinį kartą išteisino jį ir nurodė nuosprendyje: „Tikrai Petersas savanoriškai sutiko tiekti dujas į lagerius. Bet nėra galimybės įrodyti, kad Osvencimo lageriuose žmones tikrai marino šių dujų „Ciklonas B“ pagalba“.

Nepaisant to, kad nei Niurnbergo procesas, nei tolimesni teismai, vykstantys okupacinėse Vokietijos zonose, nerado įrenginių žmonių naikinimui dujų kamerose,  sionistai jų paruoštus dokumentus apie dujų kameras įdėjo į savo dokumentų rinkinį, tuo pačiu duodami dingstį. Teisminio nagrinėjimo metu buvo apklausta 116 liudininkų, visi jie konstatavo, kad dauguma mirties atvejų buvo dėl nepakankamos saugumo technikos „IG Farben“ gamyklose Osvencime ir kituose lageriuose. Belaisvių mirtis taip pat įvykdavo dėl sistemingo neprivalgymo, blogų gyvenimo sąlygų, o taip pat dėl sąjungininkų aviacijos bombardavimų.

Tarybiniai sionistai sudarant rinkinį nuėjo dar toliau. 4 tome jie netgi paruošė skyrių „Žydų persekiojimas“ kuriame paskelbta visa masė padirbtų dokumentų. Apie padirbinėjimą kalba tas faktas, kad nėra nei tribunolo registracinio numerio,nei kaltinamojo numerio. Į rinkinį įtraukė ir tuos dokumentus, kurie nebuvo nagrinėjami Niurnbergo tribunole. Tai pirmiausiai 1935 m. rugsėjio 15 d. Imperijos įstatymas dėl pilietybės, pagal kurį žydai Vokietijoje neturėjo teisės užimti valstybinių pareigų. Kaltinti vokiečių vyriausybę, kad jie neleido žydams užimti valstybinių pareigų į Niurnbergo proceso kompetenciją neįėjo.

Į šį skyrių tarybiniai sionistai įtraukė ir Vanzeino konferencijos 1942 m. sausio 20 d. protokolą [ lyg tai apie 11 mln. Europos žydų sunaikinimą]. Be to, talpindami šį dokumentą, rinkinio sudarytojai iškraipė jo turinį. Galutinis žydų klausimo sprendimas numatė ne visišką žydų išnaikinimą, o "visišką žydų išstūmimą iš atskirų vokiečių tautos gyvenimo socialinių sferų“. Pateikiami kasmetiniai perkėlimo skaičiai. 

Sionistai priėjo iki to, kad sukūrė kažkokio tai Eichmano skyriaus darbuotojo Diterio Vislicenio "apklausą" kurioje jis pareiškė: „Paskutinį kartą aš mačiau Eichmaną 1945 m. vasario mėn. Berlyne. Jis tada pasakė, kad ant jo sąžinės guli apie 5 mln. žmonių“. Bet kuris juristas pasakys,kad tokie pareiškimai negali pasitarnauti kaip įrodymas. Kodėl Eichmanui, kurio niekas nepagavo ir kuris karštligiškai ieškojo išsigelbėjimo, girtis savo darbuotojui milijonais sunaikintų žmonių? Akivaizdu toks „dokumentas“ Niurnberego tribunolo nebuvo nagrinėjamas. Tikrieji dokumetai kalba kitaip. 

Be to, žydai turi pastatyti paminklą Eichmanui, kad jis dar iki karo pasistengė iš Vokietijos išvežti 350 tūkst. žydų [ pagal 1933 m. surašymo duomenis Vokietijoje gyveno 493 tūkst. žydų]. Ir karo eigoje, vesdamas derybas su pasaulinio sionizmo lyderiu Veicmanu jis toliau tarpininkavo žydų persiuntimui iš Vokietijos ir kitų šalių į Palestiną, JAV, Australiją, Didžiają Britaniją ir t. t. Apie tai liudija daugybė dokumentų. O sionistų ryšiai su nacių vadovybe visiems plačiai žinomi. Pats Himleris, būdamas JAV, skatino žydų emigraciją iš Vokietijos mainais už tvirtą valiutą. 

Mažai kas žino, kad Niurnbergo tribunolo procese buves Osvencimo lagerio komendantas Rudolfas Hesas [kai kur rašoma Hessas] buvo apklausiamas kaip liudininkas. Jo niekas nekaltino, bet jis kažkodėl tai kabino milijonus aukų ne ant nacių vadovybės, o ant savęs. Dar labiau keisti ir neįtikinantys Heso parodymai, praėjus metams po Niurnbergo tribunolo pabaigos. Nuo 1934 m. gruodžio mėn. jis tarnavo SS apsaugos daliniuose. Nuo 1938 m. iki 1940 m. gegužės mėn. buvo Zaksenhauzeno lagerio viršininko adjutantas, turėdamas tik SS unteršturmfiurerio [leitenanto] laipsnį. 1940 m. gegužės mėn jam suteikė kapitono laipsnį ir paskyrė į ką tik sukurtą Osvencimo lagerį, kur buvo numatoma chemijos gamyklos statyba. Hesas pranešė nežinomam asmeniui [apklausos pabaigoje nėra jokio parašo, patvirtinančio autentiškumą to, ką išdėstė Hesas] kad lyg tai 1941 m. vasarą jį pasikvietė pas save SS reichsfiureris Himleris ir jis kalbėjosi su juo akis į akį be adjutanto. „Himleris pasakė man, kad fiureris įsakė galutinai išspęsti žydų klausimą“. Ir toliau jis pateikia Himlerio žodžius: „Iš pradžių aš ketinau paskirti šią užduotį vienam iš aukščiausių SS karininkų, bet pakeičiau savo sprendimą. Dabar aš jus įpareigoju atlikti šią užduotį“. Iš kur mažai pastebimas SS karininkas galėjo žinoti, kam bus skirta Vanzeino konferencija, kuri dar tik turės įvykti 1942 m. sausio 20 d. Ir kurioje bus sprendžiamas šis klausimas? Juk pasakojama apie 1941 m. vasarą. Be to ir mažai tikėtina, kad Himleris pasikviestų pas save mažai žinomą, anksčiau niekuo nepasižymėjusį SS karininką ir duotų jam tokį įpareigojimą. 

Toliau Hesas praneša: „Po to pas mane atėjo Eichmanas ir mes kartu apsvarstėme žydų naikinimo būdus“. Bet kaip tada Eichmanas, būdamas SS generolas, galėjo ateiti pasikalbėti su kapitonu? Skaitydami „nuoširdžius“ Heso prisipažinimus dėl milijonų žydų nužudymo, įsitikiname, kad jie buvo sukurti kažkieno iš rinkinio sudarinėtojų ir įkišti įNiurnbergo proceso protokolų rinkinį prieš jį išleidžiant. Nesuprantama, kodėl Hesui reikėjo ant saves užsikrauti 3 mln. žmonių sunaikinimą, kai teismas tokių įrodymų neturėjo ir niekas jam jų nepateikė. Įvairūs gausūs dokumentai, kurie buvo pateikti Niurnbergo tribunolui kalba, kad nebuvo šių milijonų holokausto. Galutiniame nuosprendyje, paskelbtame tribunolo, svarbiausias vokiečių nusikaltimas buvo ne masinis žmonių naikinimas, o masinis žmonių varymas dirbti priverstinius darbus. 

Taip pat nevykusiai atrodo ir „Lenkijos vyriausybės ataskaita“ kurioje išdėstoma, kaip vokiečiai milijonais naikino žydus. Nežinoma, kas ir kam gamino šią ataskaitą. Nėra nei vieno būtino dokumentui rekvizito. Plika akimi matoma, kad ir šis dokumentas buvo sufalsifikuotas. Visų pirmiausiai tai rodo primityvus aukų skaičiavimas. Jeigu 1939 m. Lenkijoje buvo 3 300 000 žydų, o po Lenkijos "išlaisvinimo" joje liko mažiau nei 100 000 o „200 000 lenkų žydų iki šol gyvena TSRS teritorijoje“ tai „vadinasi 3 mln. žydų žuvo Lenkijoje“. O tuo tarpu tikrieji lenkų šaltiniai šito nepatvirtino.

Taip buvo kuriamas mitas apie holokaustą, kad paskui iš pavergtosios Voketijos būtų galima reketuoti milijonus už neegzistuojančias milijonines žydų aukas. Šiuolaikinė vokiečių karta turėtų išsiaiškinti su šia holokausto istoriją [dokumentų daugiau nei pakankamai] ir pareikalauti grąžinti iš Izraelio apgaulės būdu gautus pinigus. Bet atrodo, kad vokiečiai savo pinigų nematys.

Žydų propagandistai bijo atviro holokausto bylos nagrinėjimo ir paslėpė snukius smėlyje. Ir dabar jie siekia ne paprastai užčiaupti visiems burnas, o siekia pasodinti bet kurį, abejojantį jų išsigalvojimais, kaip tai atsitiko su Deivido Irvingo istorija. 

Kaip teisingai rašė vasario 20 d. rusų interneto svetainė „Rusiška linija“ „demokratinėje“ Austrijoje [kaip ir visoje eilėje Europos demokratinių šalių] „nacional-socializmo idėjų propaganda“ vadinamas bet koks kritiškas pasisakymas holokausto tema, oficialiai priimtos jo traktuotės neigimas yra kriminalinis nusikaltimas, už kurį Austrijos valdžia baudžia iki 10 metų. laisvės atėmimo. 

Štai tokia europietiška „demokratija“. Nuostabu, kaip iš istoriko per suskaičiuotas akimirkas galima pavirsti kriminaliniu nusikaltėliu. Pakanka tik pasakyti savo nuomonę apie holokausto mastus - ir iškart gresia bausmės laikas, kokį duoda už tikrai sunkius nusikaltimus. Prie to reikia matyti, kad abejonės dėl žuvusių ir užkankintų šiame iš tikrųjų baisiame kare kitų tautų atstovų, o tiksliau rusų tautos kartu su savo broliais ukrainiečiais ir baltarusiais, ant savo pečių pernešusiais pagrindinius karo sunkumus ir paaukojusius dešimtis milijonų gyvybių, abejonės dėl jų ne tik kad neužtraukia jokios baudžiamosios atsakomybės, bet ir vakarų „demokratams“ nesukelia jokių emocijų.

Tokia jau europietiškos „tolerancijos“ ir „demokratijos“ specifikacija – tyčiotis galima iš bet kokių vertybių, galima spjauti į visas tradicines moralines vertybes, bet holokausto temos niekam negalima liesti, gal tik išskyrus pačius žydus, primetusius pasauliui „bendrą požiūrį“ į šį įvykį. 

O tuo laiku Vokietijoje gimsta dar vienas teisminėjimasis prieš dar vieną holokausto problemos tyrinėtoją – Ernstą Ciundelį, išduotą Kanados, kur jis gyveno ilgą laiką.