Metinis Gitano Nausėdos pranešimas — patys sau priešai

Autorius: Andrius Petrinis Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2020-06-22 13:02:00, skaitė 909, komentavo 1

Standartiškai kalbą galima padalinti į dvi dalis — apie vidinę situaciją ir apie užsienio politiką. Tiek pirmu, tiek antru atveju atsirado tam tikras aiškumas dėl prezidento pozicijos, bet liko ir svarbių neatsakytų klausimų

Žinoma, galima detaliai analizuoti įvairius pranešimo aspektus, bet pirmiausiai norisi pasidalinti tuo, kas jaučiasi, skaitant Nausėdos kalbą.

Grupinis interesas?

Akivaizdu, kad prezidentas tvirtai apsisprendė, jog visos savo kadencijos metu bandys vienaip ar kitaip realizuoti "gerovės valstybės" koncepciją. Tiesa, negalima teigti, kad jis pagaliau tiksliai suformulavo, ką jam reiškia ši sąvoka — daug kalbėti ir daug pasakyti nėra tas pats.

Dabar susidaro toks įspūdis, kad Nausėdos "gerovės valstybė" tai kažkokia ideali utopija, kur vyrauja tarpusavio pagarba, atsakomybė, teisingumas, sąžiningumas ir taip toliau. Bet norėtųsi daugiau konkretumo. Tam tikras yra — prezidentas savo kalboje ne kartą akcentavo viešųjų pirkimų ir korupcijos prevencijos sistemos pertvarką. Ir čia galima įžvelgti įdomiausią momentą.

Skaitant Nausėdos pranešimą, kilo jausmas, kad jam gaila ir net pikta dėl tam tikrų dalykų. Susidarė įspūdis, kad jis atėjo į valdžią, įsivaizduodamas, kad "tuoj mes čia visi kartu sukursime gerovės Lietuvą". Tačiau greitai jis susidūrė su žiauria tikrove: nėra jokių "mes" — yra vieni ir kiti, ir kiekvienas su savo interesu.

Matyt, tai tapo prezidentui pirmu dideliu šoku. Tada jis, siekdamas įveikti pasipriešinimą, pabandė panaudoti savo rinkiminį resursą (žmonių balsais pagrįstą autoritetą). Tačiau ir tai, kaip parodė susisiekimo ministro istorija, nepadėjo, kas, turbūt, tapo Nausėdai antru šokiruojančiu atradimu.

Visą šią nuoskaudą jis išliejo šiuose žodžiuose: "Mes visi esame atsakingi už tą politinę kultūrą, kuri šiandien viešpatauja Lietuvoje. Gėdinga, kad aukšto rango valdžios pareigūnų politinės atsakomybės kartelę nuleidome iki visiško dugno. Atseit, visi veiksmai, kurie nebaudžiami sodinimu už grotų, yra teisingi ir teisėti. Niekaip nesugebame išspręsti įsisenėjusių problemų, nes žiūrime ne į tai, kas yra siūloma, o į tą, kuris siūlo. Glumina politikų užsispyrimas priešintis iniciatyvoms, kurios yra ne jų sugalvotos, nors naudingos Lietuvos piliečiams. Įsisąmoninkime pagaliau, kad eiti į kompromisą — nėra silpnumas. Politinės daugumos darbas — ne buldozeriu sulyginti su žeme kitus. Politinės opozicijos darbas — ne kritika dėl kritikos".

Kitaip tariant, "aš iš visos širdies, o jie mane..." Tačiau dar įdomesni ir svarbesni yra kiti prezidento žodžiai: "Civilizuotoje visuomenėje yra ieškoma interesų balanso, o ne dominuoja atskirų, paprastai stipresnių grupių poreikiai. Deja, šią tiesą reikia nuolat priminti. Asmeniniai ir grupiniai interesai prasimuša beveik visose srityse — nuo kaimo seniūnijos iki, deja, Seimo. (...) Siauras grupinis interesas apsaugoti savo asmenines pajamas ir mokestines lengvatas sutrukdė plačiau žengti Gerovės valstybės link".

Tokiu būdu, galima įtarti, kad Nausėda (kaip ir jo pirmtakai) susidūrė su sisteminėmis (oligarchinėmis) interesų grupėmis, kurių ribos peržengia konkrečių politinių jėgų ribas. Ir savaime suprantama, kad, kuomet jis nusprendė pakeisti viešųjų pirkimų (vienas iš pagrindinių jų klestėjimo pagrindų) ir korupcijos prevencijos sistemą, iš karto pajuto didelį pasipriešinimą.

Šiame kontekste labai norėtųsi, kad prezidentas dar konkrečiau pasakytų, ką jis turėjo omenyje. Na ir intriga — ar jam pavyks įveikti minėtų "grupinių interesų" sistemą? Prašviesėjimas, kad lengva nebus, jau atėjo. Bet, turbūt, Nausėdai dar liko viltis, kad galima kartu kompromiso keliu perlaužti situaciją. Tačiau po kurio laiko kartu su permainų entuziazmu gali išblėsti ir ji. Belieka tikėtis, kad greitai prezidentas nepasiduos ir jam pavyks šioje žūtbūtinėje kovoje surasti sąjungininkų.

Duokime jam šansą ir palaukime.

Lietuva lygu Lenkija plius JAV

Lietuvos užsienio politikoje viskas ne taip sudėtinga — bent jau kol kas. Nausėda turėjo galimybę pakoreguoti tarptautinį šalies kursą, bet, matyt, nusprendė nekurti sau papildomo galvos skausmo ir neišradinėti dviračio.

Savo kalboje jis pasakė: "Lietuva turi aiškią Europos Sąjungos politikos kryptį. Mums reikalinga ekonomiškai stipri ir politiškai stabili Europos Sąjunga. Galima priekaištauti, kad sprendimų priėmimo mechanizmas joje yra sudėtingas, dažnai stokojama greičio ir nuoseklumo. Tačiau kritikai pamiršta, koks unikalus darinys yra Europos Sąjunga ir kokiems principams ji atstovauja. Joje nėra diktatorių ir diktatoriukų — sprendimai priimami sutarimu, gerbiant vienas kito teises ir laisves. Siekiant bendrojo gėrio visiems".

Ir toliau: "NATO viršūnių susitikime Londone JAV Prezidento Donaldo Trumpo paklaustas, ką Lietuvai reiškia narystė Europos Sąjungoje ir NATO, sureagavau lakoniškai: Europos Sąjunga — geresniam gyvenimui, NATO — tiesiog gyvenimui. Ši sentencija taupiai ir tiksliai atspindi esmę. NATO ir JAV karinis buvimas Europoje ir mūsų regione išlieka esmine taikos ir saugumo prielaida. Savo ruožtu Lietuva garbingai vykdo įsipareigojimą skirti krašto apsaugai ne mažiau kaip 2 proc. BVP. Tai yra ir mano kaip prezidento asmeninis įsipareigojimas".

Tai reiškia keletą paprastų dalykų. Pagrindinis partneris Lietuvai yra Amerika, o ne Europa, kuri neturi federalizuotis (nes tada gali išnykti lygybė ir atsirasti diktatoriukai), bet turi toliau stabiliai mokėti mums pinigus (būti ekonomiškai stipri ir politiškai stabili), kad mes galėtume gerai gyventi ir skirti 2 procentus BVP gynybai, kaip reikalauja JAV. Ir šiame kontekste natūralu, kad svarbi Lietuvos sąjungininkė yra Lenkija, santykiai su kuria, anot Nausėdos, "grįžo į strateginį glaudaus bendradarbiavimo lygmenį".

Viskas gražu ir logiška. Problema tik ta, kad griūna transatlantinis ryšys, ir po kurio laiko nepavyks melžti ES ir draugauti su JAV. Bet Lietuva kaip strutis įkišo galvą į sau patogią tikrovę ir, turbūt, tikisi, kad viskas kaip nors susiklostys jai palankiu būdu. Galbūt. Bet jeigu ne, bus blogai, nes tuomet "žiema ateis netikėtai".

Na ir kur be Astravo atominės elektrinės, dėl kurios Lietuvoje kažkokia psichozė tuščioje vietoje. Ir svarbiausia, neaišku, ko norime. Nesaugios elektros nepirksime ir reikalaujame, kad elektrinė būtų saugi. O jeigu bus saugi, pirksime? Ir šiame Minsko kritikos fone (jau nekalbant apie priekaištus  dėl demokratijos) prezidentas sako, kad "atnaujinome dialogą su kaimyne Baltarusija".

Keistas dialogas, kai nėra rimtesnių jo požymių ir kai nori, kad kaimynas elgtųsi taip, kaip tinka tau (nors pats nežinai, kaip būtent tau tinka) ir Amerikai, o ne kaip naudinga jam. Ir dar prašai, kad visi aplinkui taip darytų, o po to stebiesi, kodėl nedaro.

Apibendrinant, norisi pateikti Nausėdos žodžius, kurie labai tiksliai charakterizuoja procesus, vykstančius Lietuvos vidaus ir užsienio politikoje: "Kartais atrodo, kad didžiausias mūsų priešas esame... mes patys". Ir jeigu šalies viduje iš prezidento ir būsimų valdančiųjų dar galima tikėtis daugiau sutarimo (konstruktyvo), tarptautinėje arenoje valstybė, greičiausiai, ir toliau matys tai, ką nori matyti, o ne tai, kas yra/nusimato, kas neatneš nieko gero.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija