Kristoferis Voiška. Kultūros reikšmė ideologinėje kovoje

Autorius: Kibirkštis.lt Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com... 2020-03-12 10:35:00, skaitė 267, komentavo 7

Kristoferis Voiška. Kultūros reikšmė ideologinėje kovoje

Marksas mums parodė, kad jokių kultūros ar politikos reiškinių negalima vertinti atskirai nuo konkrečios visuomenės ekonominės bazės. Santykio tarp bazės ir antstato išaiškinimas – tai didžiulis jo, kaip mokslininko, nuopelnas. Būtent šiuo pagrindu galime atskleisti už vienų ar kitų idėjų slypinčius klasinius interesus, kurie neabejotinai yra vienas lemiamų istorijos variklių. Tai – abėcėlinės žinios.

Bet jei esame marksistai, mums abėcėlinių žinių nepakanka. Apsiribojant jomis, neišvengiama grubių, metodologinio lygmens klaidų. Viena tokių – tariamiems Markso pasekėjams būdingas polinkis suabsoliutinti klasinį interesą ir apskritai ekonominius veiksnius. Nors klaidingas, toks požiūris visgi turi racionalų grūdą, o būtent – patį faktą, kad visi šie faktoriai iš tiesų yra realūs bei itin reikšmingi. Bėda pasireiškia ne jų pripažinime ir netgi ne akcentavime, bet vienašališkame, vulgariai materialistiškame jų supratime bei aiškinime. „Vulgariai“, nes Markso materializmas – dialektinis, vadinasi – pripažįstąs tiek materijos, tiek dvasios reikšmę, žodžiu, skirtingų faktorių sąveiką. Bet apie tai jau rašiau*, todėl čia mėginsiu nukreipti skaitytojo dėmesį į kitą problemą, o būtent – į pačią aukščiau minėtąją klaidą, jos praktinę reikšmę ir ne mažiau praktikai svarbų jos sprendimą.

1. Neabsoliutinti klasinio intereso

Yra „marksistų“, keliančių teoriją aukščiau gyvenimo tiesos. Kaip sakoma: „jei mano teorijai prieštarauja faktai – juo blogiau faktams“. Iš karto pabrėšiu, kad čia rašau ne jiems, bet gebantiems mąstyti nedogmatiškai. Problemą reikia matyti teisingai. O tiesos kriterijus mums – socialinė praktika. Taigi, istorija. Todėl dalyko esmei nušviesti paimkime keletą istorinių pavyzdžių.

Iki Pirmojo pasaulinio karo veikusio II-ojo, arba Socialistų Internacionalo lyderiai, tvirtino, kad kilus karui, skirtingų kraštų darbininkai ne stotų vienas kito žudyti, bet vieningai sukiltų prieš „savąsias“ buržuazines valstybes. Bet praktika parodė visai ką kita: Europos šalių parlamentuose II Internacionalo vedliai nubalsavo už karą, o kariauti pradėjusių kraštų proletarai ne susivienijo, bet išėjo „tėvynės ginti“. Tarptautinis socializmas virto socialšovinizmu. Ar taip buvo dėl lyderių išdavystės? Be abejo, buvo. Ar buvo ir vadinamosios darbo aristokratijos, „suburžuazėjusių darbininkų“ veiksnys, kurį nurodė Leninas[1]? Irgi buvo. Tačiau faktas lieka faktu, o būtent: kad proletarai žudė proletarus, nepaisant klasinio intereso, nepaisant vadinamosios klasinės sąmonės, ir ne be tam tikro – kad ir kaip klaidingo, kad ir kaip smerktino, bet vis dėlto tikro – „patriotinio“ entuziazmo.

Toliau. Prasidėjus Spalio revoliucijai, buvo tikimasi staigaus jos persimetimo Europon. Rusijoje vyko karas tiek prieš vidaus kontrrevoliuciją, tiek prieš užsienio interventus. Levo Trockio manyta, kad Raudonajai armijai žengsiant į Vakarus, vietiniai proletarai – suvokto klasinio intereso vedami – pereis į pastarosios pusę, atsukdami durtuvus prieš savąsias vyriausybes. Tokiu būdu tikėtasi ginklu paremti proletarinę revoliuciją Europoje. Bet kelią Raudonajai armijai pastojo Lenkija, kurios liaudis ne tik neperėjo į revoliucijos pusę, bet nuėjo nacionalizmo keliu, vedama tiek vadinamosios šlechtos, tiek besiformavusios vietinės buržuazijos sluoksnių. Ir tai – nežiūrint nei visiškai realiai egzistavusių klasinių prieštaravimų, nei bendro liaudies nuskurdimo. Ištisas kraštas pasireiškė kaip kontrrevoliucinis. Tuo tarpu Europoje Rusijos įvykiai nepasikartojo – tiek Vengrijoje, tiek Bavarijoje rusišku pavyzdžiu kurtos tarybų respublikos buvo greitai nuslopintos, o toliau į vakarus apskritai nieko panašaus neįvyko (minėtinas nebent 1916-ųjų sukilimo prieš Britanijos imperiją Airijoje atvejis, kuris tiek dėl nacionalinės priespaudos faktoriaus, tiek dėl buvusios pusiau kolonijinės krašto padėties Vakarų Europoje sudarė išimtinę situaciją). Klasinio intereso suabsoliutinimas ir vienpusiškas, dogmatiškas internacionalizmo supratimas čia nepasitvirtino.

Dar vienas pavyzdys. Tarpukario Vokietijoje, turėjusioje ir labiausiai išsivysčiusį pramonės proletariatą, ir skaitlingiausią kompartiją visoje Europoje, 1933-iųjų pradžioje į valdžią atėjo naciai. Žodžiu, kraštutiniai vokiškieji fašistai. Nežiūrint herojiškos tiek Ernsto Telmano, tiek kitų komunistų lyderių laikysenos – VKP buvo greitai likviduota. Šalyje įtvirtinta nuožmiausia visų laikų fašistinė diktatūra, kuri atvirai pareiškė strateginį tikslą sunaikinti ir TSRS, ir pasaulinį komunistinį judėjimą apskritai. Tarybų Sąjungos vadovybė galvojo, kad anksčiau ar vėliau įvyksiančio karo atveju žymi dalis Vokietijos darbininkų nacistams pasipriešintų, arba mažų mažiausiai į tokį karą eitų labai nenoriai. 1941-ųjų birželį hitlerininkai įžengė į TSRS teritoriją. Stalinas iki paskutinio momento nenorėjo tikėti, kad būtent tada taip įvyks. Bet įvyko. Raudonoji armija užklupta nepasiruošusi. Prieš akis įvyko beprecedentė tiek karinė, tiek humanitarinė katastrofa. Tarybinių radijo pranešėjų kreipimaisi į vokiečių karius antihitlerine ir proletarinio internacionalizmo retorika liko bevaisiai. Daugelio jų, kaip darbininkų, klasinis interesas čia nieko nereiškė. O raudonarmiečiai galiausiai laimėjo, bet laimėjimą pasiekė pirmiausiai raginami labiau į rusų ir kitų tarybinių tautų nacionalinius jausmus orientuotos propagandos. Taip gyvenimas vėlgi paneigė sausas dogmas.

Pagaliau, XX amžiaus pabaiga – Perestroika bei realiojo socializmo krachas. Prisiminkime, kaip viskas prasidėjo Lenkijoje. „Solidarumas“ – pagrindinė Lenkijos antikomunistinė, „demokratinė“, o iš tiesų nacionalistinė ir neoburžuazinė politinė jėga prasidėjo kaip darbininkų profsąjunga, iš pradžių netgi žongliravusi socialistine retorika – panašiai kaip „Sąjūdis“ Lietuvoje. TSRS analogišką vaidmenį atliko šachtininkai, kurių ekonominiai streikai svariai parėmė Boriso Jelcino atėjimą į valdžią, o atitinkamai – ir Tarybų Sąjungos sunaikinimą. Marksizmo klasikai mus mokė apie prieštaravimą tarp darbo ir kapitalo. Bet čia kapitalo gi nebebuvo. TSRS viešpatavo visuomeninė nuosavybė, bet prieštaravimai liko. Tiktai nebe tarp darbo ir kapitalo, o tarp darbo ir susiformavusios nomenklatūros. Marksistinė logika būtų tokia: kovoti prieš nomenklatūrą, kovoti prieš biurokratizmą, iškelti liaudies savivaldos formas ir tuo būdu atnaujinti patį socializmą. Tačiau minėtieji judėjimai objektyviai buvo antitarybiniai, antikomunistiniai ir kontrrevoliuciniai, nes pirmiausiai kovojo prieš partijos (Lenkijoje – LJDP, Tarybų Sąjungoje – TSKP) vadovavimą valstybei ir visuomenei, o galiausiai – už kapitalizmo restauravimą. Komunizmo atsisakę nomenklatūros veikėjai, dalis „išrinktųjų“ darbininkų, o kai kuriais atvejais – paprasčiausi kriminaliniai nusikaltėliai užvaldė buvusią visuomeninę nuosavybę. Tokios neoburžuazijos pavidalu triumfavo laukinis, kriminalinis kapitalizmas. Tuo tarpu darbininkai iš esmės niekaip nepasipriešino.

Kur gi tada jų klasinis interesas? Grynai interesas – apie kažką daugiau (moralę, garbę ir t. t.) čia nešneku. Iš tiesų tai labai geras klausimas. Nes šis paskutinysis pavyzdys geriau už visus ankstesnius parodo, kad absoliutinti klasinio intereso paprasčiausiai negalima. Priešingu atveju rizikuosime prieiti paprasčiausio marazmo.

2. Kultūros reikšmė ir hegemonija

Šito sau leisti negalime. Tikrai per daug laiko bei jėgų išeikvota iliuzijoms. Todėl turime galvoti blaiviai ir dalykiškai. Aukščiau minėtieji pavyzdžiai tiktai parodo, kad visko suvesti į klasinį interesą tiesiog negalima. Iš tiesų veikia ir kiti – kultūriniai, idealūs, arba taip vadinami antstatiniai veiksniai. Kai kuriais momentais būtent pastarieji įgauna lemiamą reikšmę. Visgi Marksas nurodė, kad pirmiausiai bazė apsprendžia antstatą, o ne atvirkščiai; kad bet kurioje klasinėje visuomenėje visiškai atsieti vienas ar kitas visuomenines idėjas nuo klasinių interesų – neįmanoma. Su kuo nepasiginčysi. Argi Pirmasis pasaulinis karas iš esmės nebuvo imperialistinis karas – grobikiška to meto buržuazinių valstybių tarpusavio kova? Ar Pilsudskio Lenkija nebuvo šlechtos ir buržuazijos valstybė? Ar Trečiajame Reiche neviešpatavo stambieji vokiečių pramonininkai (Krupas, Symensas ir kt.)? Pagaliau – argi TSRS nebuvo darbo žmonių valstybė? Be abejo, buvo. O tai tik parodo, kad visai atsisakyti klasinio požiūrio būtų neatleistina klaida: tada jokio konkretumo, jokio apibrėžtumo politiniuose klausimuose nė būti negalėtų. Netgi taip mąstant klasiniai interesai niekur neišnyktų, bet tiesiog liktų nesuvokti. Nes jie egzistuoja objektyviai. Todėl juos ir reikia suvokti – bet jų neabsoliutinti.

Antstato negalima vertinti izoliuotai nuo bazės. Viešpataujančios kiekvienos epochos idėjos iš tiesų, – kaip „Vokiečių ideologijoje“ rašė Marksas ir Engelsas, – yra viešpataujančiosios klasės idėjos[2]. Bet kai kurie tai supranta vienpusiškai. Būdinga klaida – požiūris, kad vienokia ar kitokia bazė automatiškai ir iki galo lemtų atitinkamą antstatą. Toks mechaniškas dalyko supratimas praktiškai veda link bet kokios aktyvios ideologinės kovos, apskritai subjektyviojo faktoriaus reikšmės neigimo, kuris iš esmės nesuderinamas nei su Marksu, nei apskritai su marksizmu. Dar daugiau – jis yra neatsiejamas nuo vadinamojo ekonomistinio nukrypimo, kurį kritikavo Leninas.

Buržuazinėje visuomenėje viešpatauja buržuazija. Jos viešpatavimas – ne tik ekonominis ar politinis, bet ir kultūrinis, ideologinis, žodžiu – dvasinis. Išsivaduoti iš šio viešpatavimo proletariatas negali, nesusiformuodamas savos, buržuazinei iš esmės alternatyvios sąmonės. Pastarąją apriboti vien ekonomine ar politine sritimis reikštų nesuprasti dalyko esmės. Čia kalbama apie pasaulėžiūrą. O pasaulėžiūra – tai jau reiškia ne kurią atskirą sritį, bet dalykų visumą. Vadinasi, vien politikos maža: proletariatui reikalinga sava kultūra, moralė, ir t. t., žodžiu – komunizmo dvasia – kurią būtų galima priešpastatyti kapitalizmo dvasiai.

Tačiau tokia neatsiranda savaime. Daugiausiai jai gali būti tik didesnė ar mažesnė, geresnė ar blogesnė dirva. Bet be aktyvaus veikimo, žodžiu – be subjektyviojo faktoriaus – ji neišsivystys. Dar daugiau – nesant tokiai komunistinei dvasiai, kapitalizmo sąlygomis žmogaus sąmonę vienaip ar kitaip užvaldo vienokios ar kitokios buržuazinės ideologijos formos (juk absoliuti dauguma žmonių netgi nėra įsisąmoninę tokio reiškinio, kaip „ideologija“ – bet tai nereiškia, kad jos neturėtų). Žodžiu – kaip ir gamtoje – čia tuščių vietų nebūna. 

Dalykas lyg ir aiškus – būtinas aktyvus ideologinis darbas. Jo sritys – gausios bei skirtingos. Ne vien politika ir ekonomika – bet ir filosofija, menas, kasdieniai darbo bei saviveiklos kolektyvai ir t. t. Visgi šiuo klausimu daug kas nesutaria. XX amžiaus pradžioje netgi tarp bolševikų šitai bent dalinai – ypač konceptualiame lygmenyje – buvo ginčytinas momentas. Ryškiausiai problemą pastatė Aleksandras Bogdanovas, Anatolijus Lunačiarskis ir Maksimas Gorkis – vadinamieji „dievakūrininkai“. Jie suprato, kad „komunizmas“, – kaip rašė Engelsas, – „yra aukščiau nesantaikos tarp buržuazijos ir proletariato“[3]. Komunizmas reiškia tokius socialinius santykius, kuriuose nebėra prieštaravimo tarp asmens ir bendrųjų visuomenės interesų, kuriuose visi už vieną, o vienas – už visus. Komunizmas – tai terpė, kurioje ne tiktai išlaisvinamos, bet ir pažadinamos kiekvieno žmogaus aukščiausios kūrybinės galios. Būtent tai yra tasai pilnas, nesusvetimėjęs gyvenimas, apie kurį svajojo Marksas. O buržuazijos kaip klasės panaikinimas, taigi – proletariato išlaisvinimas iš ekonominio išnaudojimo – tėra tokios radikalios transformacijos, tokio žmogaus atgimimo būtina sąlyga. Būtina, bet vis tiktai – sąlyga, o ne garantija.

Be abejo, šito siekė ir Leninas, giliai supratęs ir sąmoningumo, ir aktyvaus veikimo reikšmę. Bet „dievakūrininkų“ idėjas Leninas atmetė. Pirmiausiai – dėl jų darytų nuorodų į dievą, „dievakūros“ kontekste tapusiam kolektyvinių žmonijos jėgų, jos istorinės būties visumos simboliu. Būtent, simboliu, keliamu iš esmės alegoriniame kontekste. Pavyzdžiui – pasitelkdamas tokias formas – savo apysakoje „Išpažintis“ Gorkis siekė „parodyti, kokiais keliais žmogus gali prieiti nuo individualizmo prie kolektyvistinio pasaulio supratimo“[4]. Religinių iliuzijų čia nebuvo – „dievakūrininkai“ „dievą“, būtent kaip tokį kolektyvinį žmonijos simbolį – sąmoningai kūrė, o ne kalbėjo apie kažkokios dievybės egzistavimą. Iš esmės panašią humanistinę idėją savotiškos „žmogaus religijos“ (pačios žmonijos, kaip kolektyvinio „dievo“) pavidalu dar anksčiau kėlė vokiečių ateistas Liūdvigas Fojerbachas. Vis dėlto Leninas jų laikyseną vertino kaip žalingą antiklerikalinės ir apskritai marksistinio ateizmo propagandos požiūriu. Antra – jis atmetė pastarųjų keltą prioritetą atitinkamos proletarinės, komunistinės kultūros formavimui dar iki politinės valdžios paėmimo. Leninas pirmenybę vienareikšmiškai teikė politinei kovai. O tikroji proletarinė kultūra susiformuosianti pačios revoliucijos ir ją seksiančios socialistinės valstybės statybos eigoje. Žodžiu – paėmus valdžią.

Nors konkreti ikirevoliucinės Rusijos situacija jei ne visiškai, tai bent didele dalimi tokią Lenino laikyseną pateisino, XX amžius praktika netruko parodyti jos trūkumų. Pavyzdžiui, revoliucijos „eksporto“ į Vakarus nepasisekimą, o vėliau ir Hitlerio pergalę Vokietijoje be kitų priežasčių lėmė ir nacionalizmas, ir konservatyvūs masių polinkiai apskritai, kurių – kaip straipsnio pradžioje duotų pavyzdžių – į jokį „gryną“ klasinį interesą suvesti neišeina. Pasireiškė vadinamieji antstatiniai veiksniai, kurie, nebūdami atskiri nuo visuomenės bazės, visgi – kaip minėjome – įgauna dalinį savarankiškumą.

Konceptualizuoti šitai ėmėsi vienas iš Italijos Kompartijos kūrėjų, Antonijas Gramšis, iškėlęs „hegemonijos“ sąvoką. Valdančioji klasė įtvirtina savo viešpatavimą arba hegemoniją tiek ideologijos (kultūros, idėjų sistemų, institutų, formuojančių konsensusą, kuris pateisintų bei įteisintų viešpataujančią tvarką), tiek valstybinės prievartos priemonėmis[5]. Iš tiesų stipriausias ir svarbiausias yra ideologinis, pasaulėžiūrinis hegemonijos lygmuo, kuriuo įtvirtinamas dvasinis viešpatavimas, nes vien prievarta paremta tvarka – kokia ji bebūtų – niekada ilgai neišsilaiko. Reikia kažko daugiau – ir ekonominio intereso, ir atitinkamų kultūrinių, ideologinių institutų sėkmingo veikimo. Kartais jie tokie efektyvūs, kad istoriškai susiklosčiusi dalykų padėtis iš ties „įauga į kraują“ visuomenės nariams – netgi tiems, kuriems ši padėtis pati nepalankiausia. Pavyzdžiui, ne vieną tūkstantmetį Indijoje iki šiol faktiškai veikianti kastų sistema, kaip ir socialinė nelygybė apskritai ten yra pateisinama religiniu mokymu apie karmą ir reinkarnaciją. Tikintieji socialinę neteisybę priima pasyviai, lyg kainą, kuri būtinai sumokama už neva ankstesniuose gyvenimuose padarytas nuodėmes. Tokią hegemoniją išardyti nėra neįmanoma, bet tam reikėtų daugiau, nei vien klasinio intereso. Iš esmės reikalingas visiškas perversmas pasaulėžiūroje, o tai – ir žymiai plačiau, ir žymiai giliau, nei vien tik ekonomika ar netgi politika. O tai pasiekti įmanoma tiktai formuojant egzistuojančiajai hegemonijai alternatyvią kontrhegemoniją: ne tiktai politiką, bet apskritai pasaulėžiūrą, ideologiją, kultūrą, socialines erdves.

Būtent čia yra teigiamasis Gramšio koncepcijos turinys. Materialinė, socialinė bazė, paremta ekonominėmis realijomis yra būtina. Tačiau be proletarinės kultūros, žodžiu – be aktyviai, sąmoningai formuojamos kontrhegemonijos nei revoliucija, nei naujos tvarkos statyba praktiškai neįmanoma. Todėl jos formavimas – kurio pirmiausiai privalo imtis vadinamieji inteligentai – specialiai užsiiminėjantys ideologiniu darbu. Iš tiesų tokia koncepcija – kaip ne kartą pabrėžė patsai Gramšis – savo esme tiksliai atitinka Lenino teorijos apie partiją, žodžiu – apie avangardą – vidinę logiką. Tiktai joje, dar labiau kaip Lenino mokyme, ryškus „idealistinis“ momentas, išeinantis už klasikinio, o tiksliau – dogmatinio, „raidės“ marksizmo ribų.

Bet reikia eiti dar toliau. Moksliškai pagrįsdamas komunistinę idėją, Marksas pabrėždavo, kad komunizmas – tai natūralaus istorinio proceso, žodžiu, dėsningos kapitalistinio ūkio raidos išdava. Aišku, be reikiamų materialinių prielaidų, jokio komunizmo būti negali. Visgi komunizmas – kaip bet kuri kita santvarka – savaime neatsiranda. Santvarką sukuria žmonės. Be to, kiekviena santvarka remiasi vienokiu ar kitokiu projektu, išplaukiančiu iš vidinės pasaulėžiūros, ideologijos ir kultūros logikos. Vizija, atsakančia į tai, kas tai yra ir ką reiškia būti žmogumi, kas tai yra ir koks turi būti gyvenimas, kas tai yra ir kokia turi būti visuomenė, moralė, politika ir t. t. ir pan. Iš tiesų – tam tikromis metafizinėmis** prielaidomis, kurioms nebesant netenkama tiek prasmės, tiek legitimacijos. Pavyzdžiui, „projektais“ laikytinos kone visos didžiosios religijos (krikščionybė, islamas, budizmas ir t. t.). Projektas yra ir modernas, išreiškiantis su apšvieta kilusios buržuazijos idėjas. Netgi vadinamasis postmodernas, kaip niekur, išskyrus į nuosmukį nevedanti moderno erozija – taipogi yra projektas. Be abejonės, komunizmas irgi – tiek Markso teorijoje, tiek Tarybų Sąjungos praktikoje – šia prasme irgi reiškiasi kaip projektas. Revoliucija, t. y. perėjimas iš kapitalizmo į socializmą, iš esmės negalima, jei pačios visuomenės sąmonėje aktyviu tiek ideologiniu, tiek apskritai kultūriniu darbu nėra parengiama dirva šiam projektui priimti. O tai reiškia – formuoti atitinkamą kultūrinę terpę, vystyti atitinkamą savimonę visuomenėje.

3. Dabarties realijos

Pavyzdžiui, daugelis arabiškų šalių šiandien priklauso vadinamajam Trečiajam pasauliui. Žodžiu, pasaulinio kapitalizmo piramidėje jos stovi gerokai žemiau iš JAV, ES ir Japonijos sudaryto „auksinio milijardo“ kraštų. Tiek ekonominiu, tiek demografiniu požiūriu jų potencialas revoliucijai – nepalyginamai didesnis, nei pastarųjų. Iš tiesų bruzdėjimų Artimuosiuose Rytuose netrūksta. Tačiau komunistai ne tik nėra jų priešakyje, bet paprastai net nesudaro žymesnio politinio žaidėjo nei nacionaliniu kurios atskiros šalies, nei juo labiau regioniniu mastu. Iniciatyva čia priklauso vadinamiesiems islamistiniams sąjūdžiams, pradedant visokiomis musulmonų brolijomis, baigiant palyginus tik neseniai užsienio intervencijos pagalba nuslopinta Islamo valstybe. Visgi su antikolonijiniais ir nacionalinio išsivadavimo judėjimais – XX amžiuje neretai įgaudavusiais socialistinį ar netgi komunistinį akcentą – islamizmas turi mažai ką bendro. Pastarieji būdavo nukreipti prieš viešpataujančius imperialistinius centrus ir iš esmės atstovaudavo istorinės pažangos – mažų mažiausiai, taip vadinamų atsilikusiųjų kraštų modernizacijos jėgoms. Tuo tarpu šiuolaikinis islamizmas – destrukcinis, siekiąs ne šiaip nublokšti visuomenes atgal į viduramžius, bet tiesiog pakirsti elementariausius humanizmo ir pažangos pagrindus. Be to, šis judėjimas iš esmės dirbtinis, jo ištakos – „iš viršaus“ Vakarų specialiųjų tarnybų rengtos bei finansuotos struktūros. Jis išreiškia tendenciją, Sergejaus Kurginiano įvardijamą „kontrmoderno“ sąvoka[6], žodžiu – tam tikrą imperialistinių centrų „valdomą chaosą“ Trečiajame pasaulyje. Ši tendencija gyva ir, nežiūrint iškylančių prieštaravimų – toliau sėkmingai vystosi. O komunizmo reikalas praktiškai merdi. Kodėl? Konkrečiai šiuo atveju reikia kalbėti apie hegemoniją ir kontrhegemoniją. Islamistams ją kurti tikrai pavyksta. Jų idėjos – kokios reakcingos ar netgi barbariškos bebūtų – atliepia XXI amžiaus realijas ir užkariauja dalies šių kraštų masių sąmonę. Dalyką lemia vėlgi ne vien tiktai politika, bet ir kultūra giliausia bei plačiausia šio žodžio prasme.

Arba imkime Europą, ypač Vakarų – vieną pagrindinių šių dienų „metropolijų“. Viena vertus, čia labai didelę reikšmę turi straipsnio pradžioje minėtas darbo aristokratijos veiksnys. Marksistinė šiuolaikinės Europos, kaip apskritai vadinamojo Pirmojo pasaulio kraštų analizė yra neįmanoma neatsižvelgus kaip reikiant į imperializmą, į faktinį jų parazitavimą Trečiojo pasaulio, arba neokolonijinių kraštų sąskaita. Šiuo požiūriu komunistinio judėjimo nuosmukis XX amžiaus antroje pusėje bent iš dalies gali būti paaiškinamas ekonominiais faktoriais. Kita vertus – ne viskas taip paprasta. Pavyzdžiui, Graikijos Komunistų Partija (GKP) yra masinė politinė organizacija, esanti viena pagrindinių šalies politinių jėgų. Dauguma kitų Europos kompartijų – arba seniai tapusiomis socialdemokratinėmis, arba nusmukusios iki mažučių sektų ir savotiškų istorijos mėgėjų klubų – arba tiesiog išnykusios. O taip vadinami „kairieji“, kažkada buvę kairiaisiais socialdemokratais bei socialistais, šiandien su socializmu ir komunizmu pratiškai nebeturi nieko bendro. Priimdami kapitalistinę santvarką, jie orientuojasi į dalines sistemos reformas bei bendrą visokiausias mažumas ir bendrą visuomenės dekadansą išreiškiančias subkultūras. Beje – netgi dalis likusiųjų ortodoksinio komunizmo šalininkų kartais būna paveikiami pastarųjų įtakos. Tačiau GKP į bendrą buržuazinį foną nesiasimiliavo, o laikosi iš esmės ortodoksinio marksizmo-leninizmo pozicijų ir – kaip minėta – yra reali bei rimta politinė jėga, turinti vietų tiek nacionaliniame, tiek Europos parlamente. Suvesti dalyką į ekonominius veiksnius vėlgi neišeina. Daugumoje Europos kraštų pati komunistinė tradicija yra mirusi. Tarkime, netgi Prancūzijoje, kur kažkada veikė viena didžiausių žemyno kompartijų, buvusią jos nišą dabar užėmę nacionalistai. O Graikijoje ji gyva. Be kita ko, tai susiję su unikalia krašto politine istorija. Tiek Antrojo pasaulinio karo metų antinacine rezistencija, tiek paskesniu pilietiniu karu, tiek vadinamąja „juodųjų pulkininkų“ diktatūra. Kompartija visąlaik buvo aktyvia, neatsiejama Graikijos gyvenimo dalimi. Nuo jos „neatsižegnoję“ ir atitinkamai nusiteikę inteligentijos sluoksniai. Komunistinė idėja yra suaugusi bent su žymios visuomenės dalies nacionaline savimone. O ryžtinga jos lyderių laikysena kartu su kitais veiksniais užtikrino, kad netgi po socializmo TSRS kracho, GKP neištiko tragikomiškas kitų Europos kompartijų likimas.

Visiškai kitaip yra Rytų Europoje. Skirtingai nei Rusijoje, kur šiandien tiek TSRS, tiek socializmo įvaizdis iš esmės labiau teigiamas, gaubiamas tam tikros nostalgijos, šiuose kraštuose (pavyzdžiui, Lenkijoje, Rumunijoje ir kt.) ir antikomunizmas, ir antitarybiškumas stiprūs kaip niekur kitur. Radikalių judėjimų potencialą objektyviai slopina demografinė situacija, ypač masiška gyventojų migracija į Vakarus, žodžiu – vykstantis „kraujo nuleidimas“. Kita vertus – kaip rodo ir Lenkijos, ir Latvijos, ir Ukrainos patyrimas – nacionalizmas čia itin stiprus. Iš esmės jis ir reiškiasi kaip tariama alternatyva kosmopolitinei ES ir taip vadinamai neoliberalizmo socialinei politikai. O kaip su komunistais? Kaip realios politinės jėgos, jų čia tiesiog nėra. Yra tiktai atskiri būreliai nežiūrint to, kad kai kurie iš jų vadina save partijomis. Jie daugiau mažiau izoliuoti nuo visuomenėje vykstančių procesų ir neturi jokios, net mažiausios politinės įtakos. Įsidėmėtina, kad taip yra nežiūrint to, kad patsai pragyvenimo lygis šiuose kraštuose paprastai žemesnis nei aukščiau minėtoje Graikijoje. Skaudesnės ir socialinės nelygybės piktžaizdės. Bet visgi judėjimo nėra. O jei viską būtų galima suvesti į ekonomiką bei demografiją, reikėtų paklausti – tai kaipgi, kodėl gi čia kyla nacionalistiniai judėjimai, iš esmės „jojantys“ panašių socialinių problemų teikiamais „arkliukais“? Atsakymas paprastas: komunistai pralaimėjo ideologinę kovą. Pats žodis „komunistas“ daugeliui čia tėra keiksmažodis ir asocijuojasi netgi ne su žmogumi, išpažįstančiu konkrečius idėjinius principus, bet su buvusios nomenklatūros biurokratizmu ir karjerizmu. Taip, tarp liaudies sluoksnių pasiliko tam tikra nostalgija bei nepasitenkinimas naująja kapitalistine tvarka. Tačiau inteligentija masiškai perbėgo į antikomunizmo stovyklą. Ironiška, kad šių apostatų dauguma – buvę TSKP bei kitų Varšuvos pakto valstybių kompartijų nariai. Tuo tarpu likusieji idėjiniai komunistai kaip reikiant susiorganizuoti ir įtakoti socialinių, kultūrinių ar juo labiau politinių procesų nesugebėjo ir pateko į didesnio ar mažesnio laipsnio izoliaciją. Per Perestroikos pradžią sekusius dešimtmečius liaudies sąmonėje įvyko atitinkamos ideologinės metamorfozės – antitarybiškumas ir antikomunizmas „instaliuoti“ kaip neatsiejamos nacionalinio tapatumo sudedamosios dalys. O nacionalinių revoliucinių, komunistinių tradicijų, ištisą epochą sudariusio atitinkamų nacijų istorinio palikimo – lyg nė nebūtų buvę. Todėl netgi stichiški antikapitalistiniai sentimentai liaudies tarpe paprastai nukrypsta toli gražu ne komunistine linkme.

Aiškiai tai matome Lietuvoje, kur veikia būtent tokia, aukščiau aprašyta schema. Nors gausūs sociologiniai tyrimai, kaip ir patsai gyvenimas leidžia teigti, kad žymi dalis krašto gyventojų stichiškai, grynai buitiniame lygyje iš esmės linksta į kairiąsias socialines pažiūras (būtent – į nepasitenkinimą privatizacijomis, socialine nelygybe, į antipatiją buržuaziniam elitui ir t. t.), šitai vis tiek nepasireiškia kažkokiu imlumu sąmoningai kairiosioms, komunistinėms idėjoms. Priešingai – linkstama į nacionalizmą. Todėl, kad sėkmingai suformuotas tam tikras nacionalinis tapatumas, kurio viena iš sudedamųjų yra antikomunizmas. Žodžiu: „komunistai yra Lietuvos, lietuvių tautos ir lietuvybės priešai“... Kad toks dalyko supratimas yra giliai klaidingas, tiesiog priešingas tikriesiems istorijos faktams, čia mažai ką tereiškia. Įtvirtinta kone visiška hegemonija dvasinėje, ideologinėje srityje. Pačiame istorijos, taigi – to, iš ko mes esame, kas mes esame ir kuo mes būsime, arba kuo galėtume būti – supratime. Taip užkertamas kelias bet kokių tarybinių, komunistinių idėjų sklaidai. Bet idėja, – anot Markso, – „virsta materialine jėga, kai tik ji užvaldo mases“[7]. O masių ji neužvaldys, kol pastarosios liks atitinkamoje matricoje. Iš esmės panašiai, kaip mūsų ankstesniame pavyzdyje su Indija ir kastomis. Čia reikalingas visiškas perversmas sąmonėje ir ypač istorinėje, nacionalinėje savimonėje. Be jo – kokie bebūtų ekonominiai, demografiniai ir socialiniai poslinkiai – komunistinis projektas Lietuvoje, kaip ir apskritai Rytų Europoje, iš esmės neįmanomas. Savaime jis įvykti negali – tam ir yra reikalingas aktyvus darbas, vystant vadinamąją kontrhegemoniją įvairiomis jos formomis.

Taigi, iš visų šių teorinių pastebėjimų aiškėja, kad praktiškai ir reikia imtis būtent kontrhegemonijos kūrimo, reabilituojant tiek tarybinį paveldą, tiek komunistinį projektą apskritai. Nepuoselėjant iliuzijų, kad dabar ar greičiausiu metu išeitų labiau paveikti didžiąją visuomenės daugumą (tam stokojama ne tik subjektyvių, bet ir objektyvių sąlygų), bet sąmoningai orientuojantis į savotiškų kontrhegemonijos salelių kūrimą. Tik toksai išankstinis ideologinis ir kultūrinis įdirbis gali parengti dirvą realiai politinei kovai ateityje. Kad nenusmuktume iki abstraktaus filosofavimo, šiame reikale negalime atsisakyti ir klasinių pozicijų, bet šio faktoriaus – kaip tikiuosi, kad jau pavyko parodyti – nereikia suabsoliutinti. Iš tiesų jis svarbus, bet toli gražu ne vienintelis ir ne visagalis.

Tokios yra mūsų praktiškos išvados. Praktiškos, nes reikalaujančios ne vien teoretizuoti, bet ir praktiškai veikti. Konkrečiai ką ir kaip – pakalbėsime būsimuose straipsniuose.

Parašė: Kristoferis Voiška

* Klausimu dėl Markso materializmo ir jo požiūrio į idealiuosius arba dvasinius reiškinius, žiūrėti straipsnį „Markso materializmas ir dvasios problema“.

** Konkrečiai šioje vietoje žodį „metafizika“ naudoju ne hėgeliška (t. y. kaip priešybės dialektikai), bet aristoteliška prasme, t. y. kaip nuorodą į tai, kas ne fiziška, nepasiekiama kūno juslėms. Žodžiu, kas dvasiška.

[1] V. Leninas. Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija. – Pilnas raštų rinkinys. T. 27. V., 1983, p. 

[2] K. Marksas, F. Engelsas. Vokiečių ideologija. V., 1974, p. 39.

[3] F. Engelsas. Darbininkų klasės padėtis Anglijoje. V., 1961, p. 265.

[4] М. Горкий. Собрание сочинений в тридцати томах, т. 8. Москва, 1950, стр. 504.

[5] A. Gramsci. Selections from the Prison Notebooks. London, 1971, p. 145.

[6] С. Е. Кургиниян. Суть времени, т. 1. Москва, 2012, стр. 212.

[7] K. Marksas. Dėl Hėgelio teisės filosofijos kritikos. Įvadas. – K. Marksas, F. Engelsas. Apie religiją. V., 1958, p. 39.