Evaldas Balčiūnas. Kiek žydų ašarų yra giroje kurią geriame?

Autorius: Evaldas Balčiūnas Šaltinis: https://evaldukas.livejournal.... 2018-10-19 19:29:28, skaitė 519, komentavo 7

Šį kart kalbėsiu apie Holokaustą, Jono Noreiką, jo paliktus dokumentus ir apie tai kokias problemas kelia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) ir pareigūnų privalančių prižiūrėti tą centrą neveiklumas. Naudosiu tik vieną bet gana spalvingą dokumentą. Dokumentas yra Lietuvos centriniame archyve (LCVA) Šiaulių apskrities viršininko fonde R1099, pirmo aprašo, antros bylos 418 lapas. Nesu girdėjęs, kad istorikams ar archyvarams kada nors būtų kilę abejonių dėl to dokumento tikrumo.

Tai Valstybino alaus tresto prašymas Šiaulių apskrities viršininkui. Prašymas parašytas 1941 metų rugpjūčio 7 dieną. Jonas Noreika buvo tik pradėjęs darbą. Kaip apskrities viršininkas jis dirbo nuo rugpjūčio 6 dienos. Jam tai buvo didelis karjeros šuolis tokių aukštų pareigų nei iki tol nei po to jis niekada neužėmė. Laikas buvo įtemptas Joną Noreiką apskrities viršininku paskyrusi Lietuvos laikinoji vyriausybė atsistatydino rugpjūčio 5 dieną – diena iki to kai jis pradėjo eiti pareigas. Tikėtina, kad rašto iš alaus tresto  gavimo metu J. Noreika nė nebuvo gavęs visų instrukcijų, nebuvo susipažinęs su darbo sąlygomis.

Raštą pasirašo Alaus tresto valdytojas J. Kačergis ir tresto skyriaus viršininkas V. Sasnauskas. Tresto juodai baltas blankas pilnas pro Lietuvą praūžusių spalvų. Neįdėmiai žiūrint galima pagalvot kad tai LTSR Maisto pramonės Liaudies komisariato valstybinio alaus tresto raštas. Bet ne – sovietinės regalijos užbrauktos. Kitos dar nepakabintos, nors rašto parašymo metu net butaforinės Lietuvos valstybės jau nėra.  

Neįdėmiu žvilgsniu galima pagalvoti kad tuo raštu bandoma išspręsti ūkinį klausimą – perduoti alaus daryklai „Gubernija“ kažkodėl iš valstybinio alaus tresto sistemos „iškritusį“ Judeikino ir kitas vaisvandenių dirbtuves. Ir čia už akių užkliūna žodis „žydų“.  Ir tai reiškia, kad dokumentu ne šiaip sprendžiamas menkas ūkinis klausimas – tuo dokumentu buvo vykdomas Holokaustas. Rašalas, kuriuo buvo parašytas tas dokumentas žudė. Sprendžiant iš dokumento parašymo laiko tai buvo Laikinosios vyriausybės 1941 metų rugpjūčio pirmą dieną priimto gėdingo dokumento „žydų padėties nuostatų praktinis pritaikymas, nors tiesioginių nuorodų į jį nėra. Tuo metu dar nebuvo nusistovėjusi praktika ir toliau taikyti Lietuvos įstatymus, nors pačios Lietuvos jau nebuvo.

Alaus trestas rašo Šiaulių apskrities viršininkui Jonui Noreikai. Šiaulių apskrities viršininko įstaigą tas dokumentas pasiekia 1941.07.19 dieną.  Aiškių instrukcijų kaip elgtis tokioje situacijoje Jonas Noreika neturi. Tiesa sakant nevisai aišku kokios valstybės pareigūnu jis tuo metu buvo…

LGGRTC laikosi nuomonės,kad Žydų turto klausimus Šiaulių apygardoje, o tuo pačiu ir visoje Lietuvoje sprendė Šiaulių apygardos komisaras H. Gewecke. Cenocido centras laikosi tezės, kad H. Gewecke įtraukė J. Noreiką į žydų turto klausimų sprendimą kai 1941.08.14 įsakė apskričių viršininkams ir miestų burmistrams įsakymą iškeldinti žydus į getą. (LCVA, f.R1099, ap.1,b 1, l.151-152. Tai yra centro nuomone vadovautasi buvo ne LLV žydų padėties nuostatais, o minimu H. Gewecke įsakymu. Gal būt – bet grįžkime prie nagrinėjamo rašto. Iš jo nesimato, kad kas nors Šiaulių apskrities viršininko tarnybos tą Valstybinio alaus tresto raštą būtų vertęs į vokiečių kalbą. Atvirkščiai netgi yra požymių, kad į tą dokumentą nebuvo atsakyta jokiu raštu.

Jono Noreikos ir jo sekretoriaus Tamašausko rašto kampe pasirašyta rezoliucija skelbia:

 „Reikalas sutvarkytas telefonu – bylon“

Kaip „reikalas sutvarkytas“ nerašoma. Galime daryti įvairias prielaidas, bet aiškus faktas vienas – žydai tą vasarą savo turto neteko, didesnė dalis neteko ir gyvybių. Tik turtas yra toks dalykas kuris reikalauja apskaitos Nuorodos, kad kam nors būtų pavesta tą turtą perduoti ar perimti irgi nėra…  

Tai gana keista nes Gevecke turto tvarkymo klausimu pasisakė gana aiškiai :

„20. Papyldymas žydų klausimu. Žydų turtas, kuris dabartiniu laiku randasi lietuvių priežiūroje turi būti saugomas. Apskričių viršininkai ir miestų burmistrai turi pareikalauti, kad gyventojai apie pas juos esantįturtą laike14 dienų praneštų. Pabėgusių žydų turtas, kuris buvo išduotas lietuviams globoti, gali būti jiems paliktas, tačiau turi taip pat, kaip ir kitas žydų turtas, užregistruotas.“

Nepanašu kad tas klausimas buvo sprendžiamas vadovaujantis Gewecke įsakymu. Tiesa yra konkreti iš šiuo atveju aplinkybės paneigia LGGRTC brėžiamą schemą. Dar keisčiau atrodo kai pažiūri į po rezoliucija užrašytą datą „7/X.41 m“. „Klausimo sutvarkymo“ terminai“ kelia visokių minčių. Išvada peršasi labai paprasta – Jonas Noreika „tvarkė“ tą klausimą kaip norėjop ir kiek norėjo. Būdą kuriuo jis tą klausimą išsprendė – paliko paslaptyje. Manau liudininkų jau neliko, o rasti kokio nors turto iš Judeikino vaisvandenių dirbtuvės Gubernijoje ar kur nors kitur irgi kažin ar pavyks. Per daug laiko jau nutekėjo.  

Bet akivaizdu, kad Šiaulių apskrities Viršininkas žydų turto tvarkymo klausimu, kas tuo metu buvo vienu iš Holokausto kaip proceso sudėtinė dalis, veikė pakankamai savarankiškai, Jo indėlis į tai  sprendžiant vien pagal išlikusius dokumentus – svarus. Ir į  schemas netelpa.

LGGRTC įsikibęs savo schemų – stabdo tiesos nustatymą. Holokaustas yra musikaltimas. Nusikaltimai visuomet konkretūs ir juos kaip tokius reikia tirti ir smerkti, kad nepasikartotų.  Neištirtas nusikaltimas visuomet kelia recidyvo (pasikartojimo) pavojų ir sukelia daug visokių moralinių ir ekonominių pavojų. Šiuo atveju jų kyla alų ir gaiviuosius gėrimus gaminančiai įmonei, kuri didžiuojasi savo tradicijomis ir gal būt  nė nežino, kad jos reputacijai šešėlį meta nusikalstama buvusio Šiaulių apskrities viršininko veikla. Tai dar liūdniau, nes darykla gražiai prisimena Grafų Zubovų plėtotas kultūrines veiklos tradicijas. O jie neturėjo tradicijos ką nors slėpti buvo ir tebėra garbinga giminė nenusisukusi nuo žydų ir per Holokaustą, tai viena iš šeimų gelbėjusių žydus. O dabar šešėlį aktualizuoja pagarbos ženklai J. Noreikai rodomi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir LGGRTC akivaizdus nenoras tirpti Holokausto nusiklaltimus. Ginant gerą vardą su tikrove menkai ką bendro teturinčios legendos.  

Nes klausimas „Kiek žydo ašarų yra giroje?“ taip ir lieka neatsakytas.

Šis rašinys  tik apie vieną iš šimtų nacių okupacijos laikų dokumentų, ant kurių Jonas Noreika paliko savo pėdsakus. Tų dokumentų yra įvairių, vieni kaip šis pasirašyti, kitus kažkas pasirašė patvirtindamas, kad nuorašas tikras, trečius jam adresavo pavaldiniai. Vieni dokumentai sieja J. Noreiką su Holokaustu, dar kiti su konvencijom prieštaraujančiu elgesiu su karo belaisviais, dar kiti - krikščionių persekiojimą (yra ir tokių) Nagrinėtas dokumentas – gana tipiškas ir labai konkretus. Reta išimtimi yra gal būt tai – kad ūkio subjektas – pretendavęs perimti dokumente minimą turtą, veikia ir šiuo metu. Tai kažkiek aktualizuoja šia istoriją. Nors ji yra tik detalė iš didžiulio nusikaltimo, kurį ir šiandien bandoma slėpti. Norint galima paimti kokį dešimtį raštų kuriais žydų turtas buvo perduotas medicinos įstaigos – ir nežinau ar pagrįsime, kad tai buvo daroma H. Gevekės nurodymu, arba Žagarės gimnazijos raštinei žydų baldai buvo atiduoti kelios dienos po žudynių...

Visa tai liudija kad Jonas Noreika aktyvia savo veikla įtraukė nemenką Lietuvos visuomenės dalį į Holokaustą ir to įsitraukimo mes ne tik kad nesame niekaip įvertinę, mes to „nežinome“, nes LRGGTC tai elementariai neigia, teigdamas kad visa tai buvo daroma H. Geveckės įsakymu.

Galima pagalvoti, kad šis dokumentas ne toks svarbus kaip tie kuriais Jonas Noreika siuntė žydus į Žagarę, ar Tryškių žydus link duobių. Šiandien daug kas tiesiog nežino, kad iš visų Šiaulių ir apylinkų žydų išsiųstų į Žagarę išgyveno tik keli – viena mergaitė išsigelbėjo gete ir vyrukas išsikapstė iš duobės netoli Kužių į kurią jį budeliai įmetė kaip sušaudytą… Išsiuntimas į Žagarę tada reiškė mirtį. Bet ir turto atėmimas ką besakytų LRGGTC melagiai – turėjo tą pačią kryptį.